Amarilis (lot. Amaryllis), kitaip dar vadinamas – meilenis (lot. Hippeastrum). Ši svogūninė gėlė priklauso amarilių šeimai. Dar ji žinoma kaip lelijinė beladona, kilusi iš Pietų Afrikos. Ši gėlė mylima ir mėgstama gėlininkų dėl savo nuostabaus grožio ir malonaus kvapo žiedų. Amarilis gali užauginti įvairių spalvų žiedus: raudoni, rožiniai, balti, oranžiniai, gali pasitaikyti net margaspalviai. Šis augalas gana populiarus, auginamas jis namų sąlygomis. Žydi amarilis ankstyvą pavasarį, vasario – balandžio mėnesiais arba ankstyvą rudenį. Žiedai užauga ant tvirto ir gana stambaus žiedkočio, maždaug 10 cm skersmens, dažniausiai užauga apie 4 žiedus, o lapus amarilis užaugina juostinius, maždaug 30-50 cm ilgio ir iki 4 cm pločio. Lapai išsilaiko iki pat vasaros pradžios.
Kokios amarilio rūšys?
Yra kelios populiarios amarilio rūšys: dailioji amarilė, hippeastrum – hibridinė rūšis, ir puikusis meilenis.
Kaip sodinti amarilį?
Geriausia sodinti po vegetacijos pradžios, sodiname į negilų vazoną. Įsodinto svogūnėlio trečdalis turėtų būti išlindęs. Augalas sodinamas į jam tinkamą dirvą.
Kaip tręšti amarilį?
Pradėjus augti daigams, amarilis tręšiamas kas 2 – 3 mėn.. Augalas tręšiamas mineralinėmis trąšomis.
Kaip laistyti amarilį?
Žydėjimo laikotarpiu amarilis laistomas gausiau, ramybės laikotarpiu šis augalas visiškai nelaistomas.
Kaip laikyti amarilį?
Norint, kad amarilio žiedai ilgiau mus džiugintų ir nenuvystų, jį laikyti reikėtų vėsesnėje aplinkoje, tačiau augalas mėgsta šviesią vietą. Būtina saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
Kaip dauginti amarilį?
Yra du amarilio dauginimo būdai: dukteriniais svogūnėliais ir sėklomis.
Kaip laikyti amarilio gumbasvogūnius?
Gumbasvogūniai laikomi vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje.
Ar amarilis nuodingas augalas?
Taip, amarilis yra nuodingas.
Amariliu šeimoje yra gana daug jų rūšių, tačiau yra tik kelios populiarios rūšys, kurios dažniausiai ir yra auginamos mūsų namuose.
Persodinti šį augalą geriausia po vegetacijos pradžios. Šios gėlės sodinimas nėra sudėtingas, svarbu žinoti kokia dirva joms labiausiai tinkama ir kaip taisyklingai įsodinti svogūnėlį. Amarilį persodinti užtenka kas 2 ar 3 metus, o kasmet galima pakeisti tik viršutinį dirvos sluoksnį. Svarbiausia nepažeisti amarilio šaknų, nes jos labai jautrios. Persodinat reikia labai atsargiai augalą ištraukti iš senojo vazonėlio. Geriausia amarilius sodinti į velėnos, smėlio ir puveningos žemės mišinį. Svarbu, kad augalas turėtų gerą drenažo sluoksnį ir skylutę vazonėlio dugne. Vazonas turėtų būti negilus, bet gana platus. Svogūnėlis po žeme turėtų būti įsodintas ne visas. Palikti riekia trečdalį svogūnėlio viršūnėlės virš žemės. Į vieną vazonėlį galima sodinti po du svogūnėlius.
Amarilį rekomenduojama patręšti 2 – 3 kartus per mėnesį. Netręškite augalo, kol jis nepradėjo leisti daigų, tik pamačius pirmuosius daigus galima pradėti reguliariai tręšti šią gėlę. Geriausiai šiam augalui tinka mineralinės trąšos, jas galima pakeisti galvijų mėšlo ir paukščių išmatų srutomis. Labai svarbu tręšti saikingai ir nepersistengti, jei tręšimu užsiimsite per dažnai gali pradėti vysti lapai ir žiedai. Reguliariai tręšiami amariliai džiugins gausesniu žydėjimu ir žiedai išsilaikys kiek ilgiau nei įprasta.
Augimo ir žydėjimo laikotarpiu amarilis turėtų būti laistomas gana gausiai. Labai svarbu augalo neperlaistyti, nes tai dažniausia amarilio augintojų problema, perlaistytas augalas ima vysti, o jo šaknys pūti. Nužydėjus augalui jį lieti reikia kiek rečiau. Laistyti reikėtų tol kol žaliuoja amarilio lapai. Sunykus lapams ir prasidėjus augalo ramybės laikotarpiui, jo laistyti nebereikia. Vėl pradėti lieti reikia, kai pasirodo nauji gėlės lapai ir pumpurai. Laistant reikėtų stengtis vandens nelieti ant pačio svogūnėlio, tik aplink jį. Ši gėlė visuomet laikoma ant sauso padėklo, vandens perteklių būtina išpilti.
Ši gėlė augimo ir žydėjimo laikotarpiu mėgsta šviesą, bet nepakelia tiesioginių saulės spindulių, tad reikėtų išrinkti šviesiausią namų vietą, į kurią nekrenta tiesioginiai saulės spinduliai. Jei amarilis laikomas ant palangės, jį reikėtų kasdien pasukti, nes jis lenkiasi į šviesos pusę. Norint, kad ši gėlė ilgiau žydėtų, reikėtų ją laikyti šviesioje, bet vėsioje vietoje. Geriausia, kad temperatūra siektų iki 15 laipsnių šilumos. Laikomas šiltoje aplinkoje amarilis sužydi greičiau, bet pats žydėjimas trunka trumpiau. Na, o ramybės laikotarpiu šiems augalams šviesos nereikia, jie laikomi vėsioje, (maždaug 10 laipsnių), sausoje vietoje iki kol vėl pradeda auginti lapus ir krauti žiedus, tuomet augalai vėl išnešami į šviesą. Vasaros metu amarilį galima išnešti į balkoną ar kiemą, pastatyti reikėtų dalinai pavėsyje.
Amarilį ligos užpuola gana retai, bet yra keletas pagrindinių ligų, kuriomis suserga šie augalai.
Pastebimos mažos raudonos dėmelės ant augalo žiedų, žiedkočių, lapų arba svogūnėlių. Ligai paūmėjus dėmės ima didėti ir net suskeldėja, atsiranda žaizdelės. Augalas pradeda pūti ir linkti. Smarkiai įsisirgęs augalas pradeda auginti kreivus ir trumpus žiedkočius ir galiausiai žūva.
Šią ligą sukelia grybas. Dažniausiai augalas šia liga suserga jei yra laikomas didelėje drėgmėje ir šiltoje aplinkoje. Norint išvengti šios ligos reikėtų gerai vėdinti patalpą kurioje laikomas amarilis, neperlaistyti, lieti saikingai ir vandens nepilti ant lapų ar svogūnėlio. Laikyti amarilį tinkamoje temperatūroje, vengti azoto trąšų pertekliaus. Pastebėjus dėmes reikia nedelsiant nupjauti pažeistus lapus ar žiedkočius ir nupjautas dalis sunaikinti, o pjūvio vietas tinkamai apdirbti anglimi. Augalus galima nupurkšti sieros arba vario preparatais.
Pastebimi pageltę vystantys lapai ir žiedai. Taip nutinka kai augalas būna perlaistytas. Norint to išvengti reikėtų šią gėlę laistyti taip kaip nurodyta. Jei sureguliavus laistymą augalo lapai neatsistato reikėtų amarilį persodinti į naują, jiems tinkamą dirvą.
Pastebimi stiebo, svogūnėlio arba šaknų puviniai. Augalas dažniausiai pradeda pūti dėl per didelės drėgmės ir per didelio laistymo dažnio. Pastebėjus puvinį jį reikėtų pašalinti, nupjauti, o pjūvio vietas apdirbti medžio anglimi. Norint išvengti puvinių rekomenduojama augalą laikyti ant sauso padėklo ir kaskart išpilti vandens perteklių.
Yra žinomi keli amarilio dauginimo būdai:
Dauginant šiuo būdu amarilis pražys trečiais arba ketvirtais metais po persodinimo. Šalutiniai augalo svogūnėliai persodinami į amariliams tinkamą dirvą ir gerai prižiūrimai augalai, po keturių metų, džiugins savo žiedais. Šiuo dauginimu užsiimama persodinant amarilį, tuomet galima atskirti dukterinius svogūnėlius.
Dauginant šiuo būdu amarilis pražys tik po 7 – 8 metų, tad šis dauginimo būdas mažiau populiarus, nes reikia apsišarvuoti kantrybe norint sulaukti nuostabiųjų augalo žiedų. Sėklas geriausia sėti vasario arba kovo mėnesiais, į velėninės arba lapinės žemės mišinį. Pasėtas sėklas reikėtų laikyti šiltai, maždaug 24 laipsnių šilumoje. Kai sėklos suauga į daigus, juos galima sodinti į atskirus vazonėlius ar dėžutes ir laikyti šviesioje vietoje.
Norint, kad amarilis džiugintų sveikais ir gausiais žiedais, labai svarbu jo gumbasvogūnius, ramybės laikotarpiu, laikyti vėsioje, tamsioje ir sausoje vietoje. Praėjus keliems mėnesiams juos galima ir vėl sodinti į tinkamą dirvą.
Norint, kad skinti amariliai ilgiau išsilaikytų, reikia žinoti kelias laikymo taisykles:
Būkite dėmesingi, po kontakto su šiuo augalu nusiplaukite rankas, nes amarilis yra nuodingas
Pasidalink su draugais!
