Cukrinis diabetas

Cukrinis diabetas (cukraligė) – tai endokrininis susirgimas, kurį sukelia angliavandenių apykaitos sutrikimai: kraujyje padidėja (hiperglikemija) arba sumažėja (hipoglikemija) gliukozės kiekis, sutrinka ne tik insulino gamyba, bet ir kitų medžiagų apykaita – riebalų, baltymų, vandens ir mineralų. Tai liga visam gyvenimui, tačiau tinkamai subalansavus mitybą, kontroliuojant savo organizmo būseną ir vengiant provokuojančių faktorių su ja galima susigyventi.

Šis gliukozės apykaitos sutrikimas išsivysto dėl visiško arba santykinio insulino trūkumo. Insulinas – baltyminis hormonas, kurį išskiria kasa ir kurios funkcija – dalyvauti medžiagų apykaitos procese perdirbant cukrų į gliukozę ir vėliau perduodant gliukozę į ląsteles. Insulinas reguliuoja cukraus kiekį kraujyje.

Yra keli diabeto tipai, iš jų dažniausi I ir II. Kai kasa nustoja gaminusi insuliną, diagnozuojamas I tipas. Juo dažniau susergama vaikystėje arba paauglystėje. Liga vystosi gana sparčiai. Vyresniems asmenims I tipo cukrinis diabetas vystosi lėčiau ir ne taip pastebimai.

Sergant I tipo cukriniu diabetu organizmo imuninė sistema puola kasoje esančias insuliną gaminančias ir gliukozės kiekį kraujyje reguliuojančias ląsteles. Ši organizmo ląstelių ataka yra vadinama autoimunine liga. Medicinai nėra žinoma, kodėl organizmas ima pats save griauti ir kodėl įvyksta autoimuninis priepuolis. Sunaikinus insuliną gaminančias ląsteles, cukrus kaupiasi kraujyje, o kūno ląstelės badauja. Jei cukraligė negydoma, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje gali pažeisti akis, inkstus, nervus ir širdį, taip pat sukelti komą ir mirtį.

Kartais kasos ląsteles gali pažeisti kiti susirgimai, pavyzdžiui, kasos uždegimas, trauma, kitos kasos ar endokrininės sistemos ligos, ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ir kt. Tuomet gali atsirasti antrinis diabetas.

II tipo cukrinio diabeto atveju insulino arba nepakanka, arba jo veikimas įvairiuose organizmo audiniuose yra nepakankamas. Tokiu atveju organizmo audiniai įsisavina mažiau su maistu gaunamų angliavandenių, kurie organizme pavirsta į gliukozę. Kurį laiką kasos beta ląstelės, gamindamos daugiau insulino, pajėgia išlaikyti normalų gliukozės kiekį. Tačiau ilgainiui kasoje insulino ima mažėti ir gliukozė pradeda kauptis kraujyje, išsivysto hiperglikemija. Pradžioje ji būna nedidelė, o vėliau virsta II tipo cukriniu diabetu. Ligos pradžioje gali nebūti jokių klinikinių simptomų, ryškesni cukraligės simptomai gali pasireikšti po metų ar kelerių. Tačiau jei žmogus vartos medikamentus, laikytis specialios dietos, bus fiziškai aktyvus, ligos vystymąsi galima sumažinti dar ankstyvoje stadijoje. Kol liga neprogresuoja, žmogui su II tipo diabetu praktiškai nereikalingas papildomas insulinas, tik vėliau jo gali prireikti gliukozės lygiui kraujyje kontroliuoti.

Išsivysčius cukriniam diabetui ląstelės nebegauna pakankamai medžiagų. Organizmui darosi sunku išlaikyti ląstelėse vandenį, dėl to jis išsiskiria per inkstus. Įvyksta audinių apsauginių funkcijų sutrikimai, nukenčia oda, dantys, inkstai, nervų sistema, prastėja regėjimas, vystosi aterosklerozė, hipertoninė liga.

 

Priežastys

Priežastys

Cukrinis diabetas yra viena iš labiausiai paplitusių endokrininių sutrikimų, ypač išsivysčiusiose šalyse. Tai šiuolaikinio gyvenimo būdo, susijusio su mažesniu judėjimu ir nutukimu, rezultatas. Pagrindinė diabeto vystymosi priežastis – nusilpusi kasa. Vartojant daug nesveiko maisto, prie kurio priskiriami gazuoti, konservuoti, riebūs, kepti, saldūs produktai, stipriai apkrauna kasą, todėl vieną dieną ji nustoja funkcionuoti, ir šie sutrikimai išprovokuoja cukrinio diabeto vystymąsi. Padidėjęs apetitas, persivalgymas ir nutukimas turbūt yra pagrindiniai faktoriai, galintys sukelti 2 tipo diabetą.

Cukrinis diabetas gali išsivystyti nebūtinai dėl maisto. Tai gali būti ir kitos priežastys:

  • Viena iš pagrindinių priežasčių – genetinis paveldimumas. Tyrimai parodė, kad 5 proc. paveldėtos cukraligės priklauso nuo motinos linijos, 10 proc. – nuo tėvo, o jei abu tėvai diabetikai, tikimybė, kad vaikai ligą paveldės – 70 proc.
  • Viršsvoris ir nutukimas. Nuolat kontroliuojant savo svorį galima išvengti endokrininės sistemos sutrikimų ir cukraligės.
  • Kasos ląstelių, gaminančių insuliną, patologijos. Jas gali išprovokuoti kasos uždegimas, vėžiniai dariniai.
  • Kiti endokrininės sistemos organų susirgimai – skydliaukės, antinksčių.
  • Virusinės ir bakterinės infekcijos, kurios ardo insuliną gaminančias kasos ląsteles. Tarp virusinių susirgimų, galinčių išprovokuoti cukrinį diabetą – raudoniukė, virusinis parotitas (kiaulytė), vėjaraupiai, virusinis hepatitas, angina, sinusitas, rožė, skarlatina, plaučių uždegimas, tuberkuliozė, gripas, bakteriniai ir virusiniai enteritai (plonųjų žarnų  uždegimai) ir kt.

Paminėtini ir kiti faktoriai, galintys išprovokuoti cukrinį diabetą:

  • Nerviniai stresai. Jei žmogus nuolat jaučia įtampą, galimi organizmo hormoniniais sutrikimai (kadangi vidaus sekrecijos liaukos nustoja gaminti pakankamą kiekį hormonų. Trūkstant insulino hormono, nukenčia sistemos nervinės skaidulos, vėliau apsunkinama cukraligės eiga.
  • Nuolatinis alkoholio vartojimas provokuoja kasos uždegimą.
  • Nuolatinis ir ilgametis rūkymas kenkia ne tik kraujotakai, bet ir endokrininei sistemai.
  • Senstant cukraligės rizika didėja dėl bendros organizmo būklės.

Čia nėra išvardintos kitos priežastys, susijusios su kitomis ligomis, kurioms esant cukrinis diabetas laikomas antriniu susirgimu. Kai kurie autoimuniniai susirgimai – glomerulonefritas, autoimuninis tiroiditas, hepatitas, vilkligė ir kt. – gali komplikuotis į diabetą.

Fizinės galvos smegenų traumos arba po jų išsivystantis uždegiminis procesas gali  pažeisti pagumburį. Taip pat diabeto priežastimi gali būti galvos smegenų infekcinės bei uždegiminės ligos, lėtiniai ir ūminiai pankreatitai (kasos uždegimai) bei kitos kasos ligos.

Žmogus, turintis cukrinio diabeto paveldimumo tikimybę, per visą gyvenimą gali ir nesusirgti cukralige, jei teisingai maitinsis, bus fiziškai aktyvus, periodiškai tikrinsis sveikatą, nepiktnaudžiaus alkoholiu.

Simptomai

Simptomai

Cukrinio diabeto simptomų pasireiškimas priklauso nuo insulino sekrecijos sumažėjimo lygio, kiek ilgai jau sergama ir sergančiojo individualių savybių.

I tipo diabetas prasideda staiga, jo simptomai aiškiai išreikšti:

  1. Nuolatinis troškulys ir dažnas šlapinimasis – klasikiniai požymiai. Sergant cukraus (gliukozės) perteklius kaupiasi kraujyje. Inkstai priversti intensyviai dirbti, kad filtruotų ir įsisavintų cukrų. Kai inkstai nebepajėgūs normaliai funkcionuoti, cukraus perteklius išeina iš organizmo su šlapimu. Todėl šlapinamasi dažniau, tai gali išprovokuoti organizmo dehidrataciją.
  2. Žmogus dažniau jaučia nuovargį ir dėl dažno šlapinimosi, ir dėl skysčių trūkumo, ir dėl organizmo negebėjimo normaliai funkcionuoti: nes cukrus nebėra naudojamas kaip energijos šaltinis.
  3. Dar vienas simptomas – polifagija (padidėjęs apetitas). Ligonis jaučia nuolatinį norą valgyti, pavalgęs jaučia ne sotumą, o skrandžio pilnumą. Maistas greitai suvirškinamas, po to ateina nauja bado banga.
  4. Intensyvus svorio kritimas – tai simptomas, dažniausiai būdingas I diabeto tipui. Dažnai moterys tuo labai džiaugiasi, tačiau džiaugsmas bemat dingsta, kai sužino tikrąją svorio sumažėjimo priežastį. Reikia pažymėti, kad svoris krenta padidėjus apetitui ir valgant daug, o tai turėtų neraminti. Kartais toks svorio kritimas baigiasi išsekimu.
  5. Dėl diabeto nusilpsta regėjimas.
  6. Lėtai gyjančios žaizdos, dažnas jų pūliavimas.
  7. Dilgčiojimai kojose ir rankose.
  8. Paraudusios, patinusios ir jautrios dantenos. Nemalonus kvapas iš burnos.
  9. Ypatingas silpnumas ir nuovargis.
  10. Odos niežėjimas.

Jei pastebėjus pirmuosius cukraligės požymius nebus paskirtas gydymas, vėliau dėl sutrikusios medžiagų apykaitos gali pradėti vystytis trofinės žaizdos, kapiliariniai susirgimai, sutrikti pojūčiai, pablogėti regėjimas.

II tipo diabetui būdingi panašūs simptomai, tik jie būna mažiau išreikšti ir pasirodo ne taip ūmiai:

  • burnos džiuvimas, troškulys;
  • gausus ir dažnas šlapinimasis, taip pat ir naktį;
  • svorio netekimas;
  • bendras silpnumas, nuovargis, mieguistumas, irzlumas, bloga nuotaika;
  • pablogėjęs regėjimas;
  • vargina pykinimas, vėmimas;
  • Dažnai pasitaiko grybelinė ar bakterinė infekcija, ypač tarp rankų ir kojų pirštų, aplink lyties organus, o moterims po krūtimis;
  • lėtai gyjančios žaizdos;
  • pėdų ar kojų skausmas ir tirpimas (tai nervų pažeidimo rezultatas).
Diagnozavimas

Diagnozavimas

Diagnozuojant cukrinį diabetą remiamasi laboratoriniais tyrimais ir diferencijuota metodika. Pagrindiniai rodikliai – gliukozės kiekis kraujyje.

Įtarus diabetą pirmiausia atliekami laboratoriniai kraujo ir šlapimo tyrimai. Jų rezultatai jau gali padėti diagnozuoti ligą ir paskirti gydymą.

Šlapimo tyrimai reikalingi tam, kad galima būtų nustatyti cukraus kiekį. Sveiko žmogaus šlapime jo rodiklis neviršija 0,8 mmol/l. Didesni skaičiai jau liudija apie galimą I arba II tipo diabetą. Kad tyrimas būtų tikslesnis, pacientui rekomenduojama pristatyti rytmetinį šlapimą (ne vėliau kaip per 1-2 val.). Jei ir pastarieji tyrimai patvirtina cukraligę, gydytojas gali paprašyti surinkti šlapimą per visą dieną. Mėginius reikėtų laikyti šaldytuve iki kol jie bus pristatyti į laboratoriją. Paros šlapimo analizė leidžia nustatyti, kiek pavojingai viršijama cukraus norma.

Būtinai bus atliekami ir biocheminiai kraujo tyrimai. Kraujas imamas iš venos. Į procedūrą pacientas turi ateiti nevalgęs, išvakarėse nevartojęs kavos, arbatos, alkoholio, riebaus maisto. Taip pat nerekomenduojama pirtis ir sauna. Prieš tyrimus negalima valytis dantų, kadangi dėl dantų pastoje esančio cukrus gali būti klaidingi rezultatai.

Kraujo tyrimai leidžia nustatyti diabeto tipą ankstyvoje stadijoje. Tyrimas parodo ne tik gliukozės kiekį, bet ir cholesterino, hemoglobino, insulino, bendrą baltymo kiekį organizme.

Biocheminį kraujo tyrimą profilaktiškai kartą per metus reikėtų atlikti kiekvienam, o sergantieji diabetu tai turėtų daryti dažniau.

Dar vienas diabeto diagnozavimo metodas – oftalmologinė apžiūra. Jei diabetas yra užslėptos formos, oftalmologas gali būti pirmasis specialistas, kuris įtars ligą. Insulino trūkimas organizme padaro pakitimus akies dugne. Jie vyksta 3 stadijomis:

  1. Tinklainės kraujagyslių indai išsiplėtę, jie skirtingų formų ir dydžių.
  2. Pastebimi pakitimai tinklainės struktūroje, matomas blyškiai gelsvas drumstumas.
  3. Pastebimos kraujosruvos. Yra tinklainės atšokimo ir plyšimo tikimybė.

Ilgainiui klinikinis vaizdas blogėja. Kaip greitai tie pakitimai progresuos, priklauso nuo to, kurioje akies obuolio vietoje jie išsivystė. Paskutinėje stadijoje kyla grėsmė prarasti regėjimą.

Elektrokardiograma – dar vienas metodas cukraligei nustatyti. Kaip ir anksčiau išvardintais metodais, taip ir šiuo, ligą galima aptikti visai atsitiktinai. Kadangi cukrinis diabetas neigiamai veikia širdies darbą, tyrimo metu išaiškėja tokios problemos:

  • Dėl medžiagų apykaitos sutrikimų apsunkinamas širdies darbas;
  • Insulino trūkumas provokuoja riebiųjų rūgščių sumažėjimą kraujyje;
  • Vėlyvose stadijose pastebimi miokardo struktūros pakitimai;
  • Kraujo induose susikaupęs cholesterinas apsunkina širdies darbą.

Dėl I tipo cukraligės pacientus konsultuoja endokrinologas. Diagnozavimas prasideda nuo pokalbio, kurio metu gydytojas išsiaiškina, kokius simptomus jaučia pacientas, ar tarp jo artimųjų yra diabetikų. Paskui įvertinama paciento odos būklė, raumenys ir kaulai. Net pamatuojama temperatūra, nustatomas kūno masės indeksas. Išorinė apžiūra reikalinga tam, kad galima būtų nustatyti, kokių pakitimų organizme jau padarė diabetas. Vėliau seka kiti tyrimai: biocheminis kraujo ir šlapimo tyrimas, hormonų testas insulino ir C-peptidų lygiui organizme nustatyti, akies dugno tyrimai.

II tipo diabeto diagnostikos algoritmas toks pat, kaip ir I tipo, tačiau dažniausiai pacientas siunčiamas dar papildomiems tyrimas. Kai kuriais atvejais, kad galima būtų nustatyti ligos vystymosi priežastį, atliekamas kasos, inkstų ir širdies ultragarsinis tyrimas, arterinis kraujo spaudimas kojose.

Jei cukrinio diabeto diagnozė nekelia abejonių, pacientui skiriamas gydymas ir duodamos rekomendacijos, kaip pakeisti gyvenimo būdą, mitybą ir pan.

Gydymas

Gydymas

Cukrinis diabetas – nepagydoma liga, tačiau tam tikros terapinės procedūros ir vaistiniai preparatai gali padėti normalizuoti medžiagų apykaitą, stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje, normalizuoti insulino lygį ir sumažinti ligos simptomų pasireiškimą. Terapiniai vaistai paskiriami individualiai ir priklausomai nuo diabeto tipo. Esant I tipo diabetui skiriamos kasdienės insulino injekcijos. Esant II tipo diabetui skiriami cukraus kiekį mažinantys farmakologiniai vaistai arba vaistažolės, o pradinėje ligos stadijoje kartais pakanka tiesiog pakoreguoti paciento dietą.

Bet kokiu atveju diabeto gydymas – sudėtingas procesas, kurį turi nuolat kontroliuoti gydytojas. Medikamentinis gydymas kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas pagal patologiją, jos stadiją ir galimai antrinių susirgimų sukeltas komplikacijas.

Atsižvelgiant į ligos sunkumą, diabetas gali būti gydomas su insulinu ar be jo. Daugumoje atvejų II tipo diabeto gydymui insulino terapijos nereikia. Pacientas jaučia raumenų silpnumą, tačiau tai netrukdo jam atlikti kasdienę veiklą. Ligą paprastai lydi viršsvoris, todėl būtent šis faktorius ir yra pagrindinis gydymo atspirties taškas. Žmogus pamokomas, kaip savarankiškai kontroliuoti savo būseną ir simptomus.

Kartais, kai pasireiškia abu diabeto tipai, tačiau pacientas jokių komplikacijų nejaučia, reikalinga insulino terapija. Kadangi vis dėlto pasireiškia medžiagų apykaitos sutrikimai, žmogui tenka leistis insuliną arba vartoti cukraus kiekį mažinančius vaistus.  Kai sergantis žmogus turi pakankamai žinių apie ligos  priežastis, įtakojančias tam tikrus jo būklės ypatumus, geba savarankiškai su jomis tvarkytis, tada jo gyvenimo kokybė visiškai nesikeičia.

Sunki diabeto forma, pasireiškianti su tam tikromis komplikacijomis, reikalauja kasdienės insulino terapijos procedūrų. Tokia paciento būklė išties keičia jo gyvenimo kokybę.  Šiuo atveju sergančiajam gali pagelbėti insulino pompos, gliukozės kiekio kraujyje stebėjimas ir kiti prevenciniai technologiniai metodai. Jei žmogus atidžiai ir teisingai gydysis, sunki diabeto forma gali pereiti į vidutinio sunkumo.

Labai svarbus veiksnys gydant abiejų tipų diabetus – dieta. Pirmiausia ji griežtai riboja angliavandenių vartojimą. Internetas mirga nuo įvairiausių cukriniam diabetui tinkančių dietų, tačiau nevertėtų jomis per daug žavėtis ir rinktis savarankiškai. Būtina pasitarti su gydančiu specialistu, kuris parinks labiausiai tinkančią pagal individualias konkretaus paciento ligos savybes.

Cukraligės gydymui skiriami cukraus kiekį kraujyje mažinantys vaistai, kurie aktyvina insulino gamybą. Preparatas skiriamas cukraus kiekiui kraujyje palaikyti tiems pacientams, kurių organizme insulinas gaminasi, bet nepakankamai. Paprastai tokie vaistai vartojami kartu su nustatyta dieta ir pagal žmogaus fizinį aktyvumą.

Gydymas insulinu skiriamas sergant I tipo ir kartais II tipo diabetu, kai gydytojo paskirti vaistai tabletėmis nepadeda. Kartais po tam tikrų chirurginių operacijų ir nėštumo periodu taip pat skiriamas insulinas.

Cukraligės atveju būtinas nuolatinis cukraus lygio kraujyje matavimas. Šiuolaikinės medicinos technologijos leidžia pacientui pačiam kontroliuoti ir stabdyti ligos vystymąsi ankstyvoje stadijoje. Matavimai atliekami kelis kartus per dieną: prieš valgį ir 2 val. po valgio. Taip gydytojas gali sužinoti, kaip per parą keičiasi glikemijos vaizdas, gali įvertinti, kokią įtaką tam turėjo paciento fizinis aktyvumas, maistas, vartojami vaistai. Pastarasis tyrimas leidžia nustatyti naktines glikemijas ir jų „šokinėjimus“ rytinėmis valandomis.

Komplikacijos

Komplikacijos

Negydomas ar netinkamai gydomas cukrinis diabetas sukelia nemažai komplikacijų. Jos gali vystytis lėtai, tačiau galimi ir labai staigūs pokyčiai. Cukrinis diabetas – neišgydoma liga. Tačiau tinkamas gydymas, nuolatinė gydytojo priežiūra ir paties sergančiojo pastangos gali padėti išvengti komplikacijų ar bent jas atitolinti.

Diabeto komplikacijos gali būti ūminės ir lėtinės. Pati pavojingiausia ūminė komplikacija – hipoglikemija (būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje yra mažesnis nei 3,33 mmol/l). Tai nutinka, kai sergant kitomis ligomis perdozuojama cukraus kiekį mažinančių preparatų, patyrus neįprastai didelius fizinius krūvius, nepakankamai maitinantis, vartojant stiprius alkoholinius gėrimus.

Diabetinė ketoacidozė – ūmi insulino trūkumo būsena, kai kraujyje kaupiasi acetonas. Ketoacidozė dažnai pasireiškia mieguistumu, stuporu arba psichinės būklės slopinimu. Laiku nesuteikus pagalbos, priepuolis gali baigtis mirtimi.

Lėtinės diabeto komplikacijos – tai pakenkti nervai, akys, inkstai ir širdies kraujagyslių sistema.

Sergančius I tipo cukriniu diabetu ištinkanti diabetinė neuropatija yra vėlyva komplikacija, o sergantiems II tipo cukralige neuropatija gali būti ankstyvas simptomas, nustatomas ligos diagnozavimo metu. Didelis cukraus kiekis kraujyje pažeidžia nervines skaidulas, dažniausiai kojose ir rankose. Priklausomai nuo pažeidžiamų nervų, simptomai gali varijuoti nuo skausmo, jutimo sutrikimų galūnėse iki virškinimo, šlapimo takų, širdies ir kraujagyslių ligų.

Diabetinė pėda – tai infekcija, išopėjimas, gali būti giliųjų audinių pažeidimai, atsirandantys dėl neurologinių arba kraujagyslinių apatinių galūnių pakitimų. Opos dažniausiai formuojasi ant pirštų, pado minkštojoje dalyje ir ant kulno.

Diabetinė retinopatija – komplikacija, kurios metu pažeidžiamos akies tinklainės kraujagyslės. Dėl gliukozės apykaitos sutrikimo vystosi smulkių tinklainės kraujagyslių sienelių pakitimai, atsiranda kraujosruvos. Sunkesniais atvejais gali akies dugne atsirasti kraujosruvų ir tinklainės atsisluoksniavimas. Diabetinė oftalmopatija – tai akių ir regėjimo problemos, dėl kurių išsivysto katarakta ar glaukoma.

Diabetinė nefropatija – tai viena dažniausių priežasčių, sukeliančių inkstų nepakankamumą. Ši komplikacija pasireiškia trečdaliui sergančiųjų I tipo diabetu, rečiau – pacientams su II tipo diabetu.

Stambiųjų kraujagyslių pažeidimas (širdies, smegenų, periferinės), dėl kurio didėja miokardo infarkto, apatinių galūnių gangrenos ir amputacijos grėsmė.

Hiperosmolinė koma, kuri dažniausiai pasitaiko pagyvenusiems žmonėms, pagrįsta organizmo dehidratacija ir padidėjusiu insulino trūkumu.

Laktacidotinė koma – pieno rūgšties kaupimasis kraujyje, dažniausiai pasireiškia pagyvenusiems žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, kepenų ir inkstų nepakankamumu.

Diabetinė artropatija – tai sąnarių skausmai ir jų „traškėjimas“, dėl šios komplikacijos sergančiajam sunku judėti.

Diabetinė encefalopatija – tai psichikos, nuotaikų pakitimai, atminties sutrikimai, mažėjanti intelektinė sfera, depresija ir pan.

Dažniausiai užduodami klausimai

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar valgant per daug cukraus galima susirgti diabetu?

Cukrus pats savaime nėra diabeto priežastis. Liga atsiranda apskritai nuo per didelio kalorijų ir riebalų suvartojimo. Tačiau daug cukraus reiškia ir daug kalorijų, o tai lemia antsvorį, kuris yra viena iš II tipo diabeto atsiradimo priežasčių.

Ar diabetikams reikia visai atsisakyti angliavandenių?

Ne. Didžiausią raciono dalį turi sudaryti būtent angliavandeniai, nes juose būna daug svarbių maisto medžiagų – vitaminų, mineralų ir ląstelienos. Dietologai ypač pataria rinktis produktus, turinčius daug balastinių medžiagų – pilno grūdo produktus, vaisius ir daržoves, turinčius daug ląstelienos. Šie maisto produktai turi žemą glikeminį indeksą ir į kraują patenka lėtai. Tuo tarpu saldūs gėrimai draudžiami, nes jie labai greitai padidina cukraus kiekį kraujyje.

Ar diabetikai gali sportuoti?

Žmonėms, sergantiems II tipo diabetu, sportas rekomenduojamas. Nėra sporto šakos, kuria negalėtų užsiimti cukralige sergantys žmonės. Sportas padeda sumažinti cukraus kiekį kraujyje ir ląstelėms jautriau reaguoti į insuliną. Sportuojant raumenys geba įsisavinti cukrų net ir be insulino. Aktyviai sportuojantys diabetikai, žinodami, kad sportuojant gali ištikti hipoglikemija, su savimi visuomet turėtų nešiotis gliukozės.

Kas gali išprovokuoti cukraligės komplikacijas?

  1. Neteisingai diagnozuotas I tipo cukrinis diabetas ir paskirtas netinkamas gydymas.
  2. Kai sergant infekcinėmis ligomis, uždegimais, patyrus infarktą paskiriamos didelės dozės medikamentų.
  3. Neteisingai dozuojamos injekcijos arba pasibaigęs jų galiojimo laikas.
  4. Alkoholio vartojimas sergant diabetu išprovokuoja ketocidozę.
  5. Jei nesilaikoma nustatytos dietos ir vartojama daug angliavandenių.
  6. Stresai ir patirtos operacijos.

Ar tiesa, kad gimus kūdikiui su II tipo diabeto požymiais, jo maitinimas tik motinos pienu padės ateityje išvengti I tipo diabeto?

Kai kurie medikai laikosi tokios nuomonės, kad maitinant kūdikį tik krūtimi, ateityje II tipo diabeto galima išvengti. Tačiau tikrų įrodymų, kad toks ryšys galėtų būti, nepakanka.

 


Pasidalink su draugais!