Difenbachija kilusi iš Pietų Amerikos tropinių miškų, nežinia kada atkeliavo į mūsų kraštus, prisitaikė prie čionykščių sąlygų ir dabar mums pažįstama kaip puošnus, ištvermingas ir nelabai reiklus kambarinis augalas. Bet jei norime, kad difenbachija namus puoštų, o ne vien užimtų vietą, turime skirti jai laiko ir paisyti tam tikrų priežiūros taisyklių.
Kai perkame difenbachiją parduotuvėje, būtina atidžiai ją apžiūrėti. Jei lapų galiukai nudžiuvę, vadinasi, trūko drėgmės ir augalas yra nusilpęs. O jei buvo nesaikingai laistoma, jau galėjo pradėti pūti šaknys. Apie tai liudija pavytę lapai. Apžiūrėti būsimą pirkinį reikėtų ir dėl parazitų: ar apatinėje lapų dalyje nėra miltuotų apnašų, o lapų pažastyse priaustų voratinklių, ar stiebas ir lapkočiai nėra nusėti rudais „spuogais“ ir pan.
Geriausias laikas įsigyti difenbachiją – pavasaris ir vasara.
Įsigijus naują augalą, namie nereikėtų skubėti jo laistyti ir tręšti, statyti į pačią šviesiausią kambario vietą. Staigus aplinkos pasikeitimas – kiekvienam augalui yra stresas. Reikėtų leisti kelias savaites adaptuotis ir tik tada palaistyti, patręšti. Bet jei iš parduotuvės parsinešėte difenbachiją su perdžiūvusia žeme, be abejo, reikėtų ją sudrėkinti minkštu kambario temperatūros vandeniu.
Labai dažnai naujai įsigytos difenbachijos vazonas būna akivaizdžiai per mažas. Po adaptacijos laikotarpio galima augalą persodinti į erdvesnį. Dar po savaitės jau galima purkšti, po mėnesio ir patręšti.
Labai dažnai gėlų parduotuvėse parduodami augalai yra pasodinti specialiuose transportavimo substratuose. Toliau auginti difenbachiją tokiame grunte negalima, tad persodinti būtina. Visą senąjį gruntą reikia atsargiai nupurtyti ir sodinti į naują.
Kadangi visas difenbachijos grožis – jos lapai, dauguma gėlių mėgėjų net nekelia sau tikslo sulaukti žiedų. Tiesą pasakius, difenbachija pražysta labai retai, dažniausiai pavasarį ir žydi vos porą dienų. Žiedai visai neįspūdingi, todėl dažniausiai nupjaunami, kad augalas be reikalo neeikvotų energijos. Be to, kvapas taip pat nelabai malonus, tad gali tekti augalą išnešti kur nors į balkoną ar verandą.
Tačiau yra gėlininkų, kurie svajoja, kad jų gėlė pražystų. Tuo tikslu jie perkelia difenbachiją į mažiau komfortiškas sąlygas, nes ji dažniausiai pražysta tik patyrusi stresą. Pavyzdžiui, galima trumpam sumažinti laistymą ir tręšimą, o kai augalas nuleis lapus, vazoną panardinti į kitą indą su vandeniu. Difenbachija atsigauna ir tarsi atsidėkodama išleidžia žiedus.
Jei difenbachija nuodinga, gal auginti ją manuose nėra sveika?
Nors difenbachija nuodinga, tačiau aplinkai tai neturi poveikio. Priešingai – augalas intensyviai išskiria deguonį, naikina blogus kvapus ir puikiai valo užterštą orą, šis augalas išskiria fitoncidus, kurie naikina aplinkoje esančius stafilokokus ir kitus mikrobus. Bet reikia turėti galvoje, kad naktį difenbachija intensyviai naudoja deguonį ir išskiria dvideginį (beje, kaip ir kiti augalai), todėl jos nereikėtų laikyti miegamajame.
Lapai, stiebai nėra nuodingi, juos galima liesti ir nieko nenutiks. Nuodingos yra tik augalo sultys, kurios, patekusios ant odos ar gleivinių, gali sukelti alergiją. Tačiau tai nėra mirtinai pavojinga. Todėl persodinant, genint, dauginant reikėtų mūvėti gumines pirštines, neliesti rankomis veido, o po darbų gerai nusiplauti su muilu.
Jei namuose yra mažų vaikų ar naminių gyvūnų, reikėtų pasvarstyti, ar verta auginti difenbachiją. Laikantis saugumo priemonių augalas bus geranoriškas ir puoš aplinką.
Kodėl plyšinėja jauni difenbachijos lapai?
Tai daugelio gėlių mėgėjų problema: jaunas lapelis dar nespėja išsivynioti, o jau plyšinėja. Dažniausiai tai vyksta rudens vidury, kai ima trūkti šviesos. Iš pažasties pumpuro dygstantis lapelis stengiasi greičiau pasistiebti į viršų, bet nespėja išsivynioti ir sutrūkinėja. O galbūt tuo metu difenbachijai trūksta kažkokių mineralinių medžiagų ir naujų lapų augimas sutrinka. Jauni lapeliai ne tik sutrūkinėja, bes dar nespėję išsivynioti susiraito, paskui užauga negražūs, banguotais kraštais. Tokiu atveju galima difenbachiją papildomai patręšti kalio-fosforo trąšomis.
Kokio dydžio vazonai tinkamiausi difenbachijai?
Kuo didesnis vazonas, tuo didesni augs lapai. Difenbachijos šaknys labai greitai apipina visą vazone esančią žemę, todėl neišlepinkime augalo. Geriau kasmet jį persodinti kaskart į truputį didesnį indą.
Ar galima difenbachiją sukioti, kad neaugtų pakrypusi į šviesos pusę?
Geriausia, kai difenbachija apšviečiama iš viršaus. Bet namuose ji paprastai auga apšviesta iš vieno šono nuo lango. Jei pastebime, kad augalas ėmė linkti į šviesą, galime stiebą pritvirtinti prie įsmeigtos lazdelės. Bet nieko nenutiks, jei vazonas bus pasuktas į priešingą pusę. Difenbachija nebijo tokių sukinėjimų.
Ar tiesa, kad netekėjusiai merginai nereikėtų auginti difenbachijos: nes neištekės?
Apie difenbachija sukurta įvairių prietarų: ir neigiamų, ir teigiamų. Kuo čia dėtas augalas, jei kažkam nenusisekė asmeninis gyvenimas? Iš kitos pusės, yra priešingas prietaras: tuose namuose, kur auga difenbachija, gyventojai mažiau serga. Turbūt baisiausias prietaras yra sukurtas apie difenbachijų žiedus. Esą, jei jau pražydo, tai lauk netekties arba išsiskyrimo. Tačiau daug gėlininkų mėgėjų kaip tik skatina savo difenbachijų žydėjimą. Taigi nė vienas prietaras nėra moksliškai pagrįstas.
Difenbachija – labai įdomus augalas, gėlininkai priskaičiuoja daugiau nei 60 rūšių. Yra dvi pagrindinės difenbachijų grupės: krūminė ir kamieninė. Pirmajai priklauso tos, kurios augina daug šoninių atšakų ir primena krūmą. Antrai grupei priklauso difenbachijos, auginančios tvirtą storą stiebą. Jei ant jo ir išauga kokia šoninė šakelė, netrukus ji numiršta. Todėl augalas primena medį su laja.
Labiausiai gėlininkų mėgstama yra dėmėtoji difenbachija (Dieffenbachia Maculata). Tai kamieną auginantis augalas, užauga iki 1 metro. Šios rūšies difenbachija gana dažnai pražysta ir subrandina oranžinės spalvos vaisius.
Taip pat graži ir dažnai namuose auginama difenbachija Camilla, kurios lapų kraštai yra žali, o pats lakštas tarsi nudažytas pieno spalva. Tačiau kuo augalas darosi senesnis, tuo spalvų kontrastas blunka. Camilla – krūminė difenbachija, auga gana greitai (kas savaitę užaugina po naują lapą), o gerai prižiūrima gali išaugti iki 2 metrų. Tačiau namų sąlygom nežydi. Geriausiai Camilla jaučiasi pastatyta į mažiau apšviestą kampelį gerai vėdinamoje patalpoje, bet ne skersvėjyje.
Difenbachija Tropikų sniegas (Tropic Snow) užauga neaukšta – iki metro. Mėgsta šviesą, tačiau prisitaiko ir prie šiek tiek tamsesnių patalpų. Jei difenbachijos stiebas auga tiesiai, vadinasi, šviesos jai užtenka. Bet jei linkstą į lango pusę, vadinasi, augalą reikia pernešti arčiau šviesos. Floristai netgi pataria difenbachiją kaskart pasukti 180° kampu, kad formuotųsi graži lapų laja. Difenbachijai reikalinga drėgmė visą jos vegetacijos laikotarpį. Bet kad šaknys nepradėtų pūti, galima gruntą trejetą dienų padžiovinti. Lapus reikėtų dažniau šluostyti drėgna šluoste, be to, Tropikų sniego difenbachija labai mėgsta drungną dušą.
Neaukštas medelis – difenbachija Bauzė (Dieffenbachia Bausei), jos tvirtas stiebas užauga iki 1 metro. Augalui nelabai patinka pavėsis ir pritemdyta vieta, labiau mėgstą šviesą ir neišgyvena žemesnėje nei +10°С temperatūroje.
Nedaug vietos patalpoje užima Vezuvijaus difenbachija (Dieffenbachia Vesuvius). Krūmo formos augalas su dominuojančios balto margumo lapais užauga apie 60–70 cm. Tai ne tik labai dekoratyvus augalas, jis puikiai valo orą nuo toksinų. Nepakenčia staigių temperatūros svyravimų, skersvėjų, mėgstą drėgmę ir toleruoja karpymą. Žydi labai retai.
Kompaktiškas difenbachijos krūmelis (Dieffenbachia Maculata Compacta) užauga nuo pusės iki pusantro metro, gali plėstis į šalis iki metro, jei tik turi vietos. Augalas labai nereiklus, todėl dažnai auginamas namuose ir biuruose.
Tigrinė difenbachija (Reflektor) savo margumu primena šviesiai žalios ir tamsios spalvos dėmių kamufliažą. Puikiai valo patalpos orą ir nepriekaištingai atrodo interjere. Gerai auga net vėsiose patalpose. Užauga iki 90 cm, gerai jaučiasi tiek ant palangės, tiek pastatyta tamsesnėje vietoje. Žinoma, vasarą reikėtų pasaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kad nenudegtų lapai. Tigrinę difenbachiją pakanka palaistyti kartą per savaitę.
Gėlininkai, mėgstantys difenbachijas žaliais lapais, paprastai augina Leopoldo difenbachiją (Dieffenbachia Leipoldii Bull), kurios lapai yra dideli, iki 35 cm, tamsiai žalios spalvos su ryškia balta centrine gysla. Rūšis įdomi tuo, kad kamienas, kurio diametras apie 2 cm, į aukštį paauga vos 5 cm, tačiau šoniniai ūgliai užauga iki pusės metro.
Panaši savo atspalviu difenbachija Ersteda (Dieffenbachia Oerstedii), tik jos lapų baltos gyslos ne tokios ryškios, be to, lapai truputį apšlakstyti baltomis dėmelėmis. Išaugina tvirtą stiebą iki 1,8 metro. Ši rūšis labai jautri užterštam orui, jai reikia daug šviesos ir gali žūti patalpos temperatūrai nukritus iki +14°С.
Mažai apšviestoms patalpoms labiausiai tinka puikioji difenbachija (Dieffenbachia Amoena), kurios dideli ovalūs lapai gražiai šakojasi nuo centro, o stiebas gali išaugti iki pusantro metro. Ši difenbachijų rūšis atspariausia nepalankioms sąlygoms: sausam orui, karščiui ir net kai kuriems kenkėjams, gali augti tamsesnėse patalpose.
Gana dažnai gėlininkų namuose auga karališkoji difenbachija, kurios lotyniškas pavadinimas Dieffenbachia Magnifica (Rex). Jos ovalūs lapai ne tik žaliai balti, bet ir su gelsvais atspalviais. Rūšis mėgstama dėl to, kad užaugina tvirtą stiebą, gražius lapus ir auga tik iki metro.
Difenbachija nėra labai lepi, tačiau norint, kad ji būtų graži ir sveika, reikia įdėti pastangų prižiūrint.
Difenbachija mėgsta šviesią vietą, bet ne intensyviai apšviestą saulės. Visai neblogai jaučiais pastatyta ir tolėliau nuo lango, auga ir esant dirbtiniam apšvietimui. Kartais vasarą augalas išnešamas į lauką. Tačiau tai turėtų būti pavėsinga vieta, kur neužpučia vėjas.
Difenbachija kilusi iš tropikų, todėl mėgsta šilumą. Jei patalpos temperatūra nukrenta iki +15oC, augalui jau šalta. Užtat karštą vasarą, kai patalpos įšyla iki + 30oC, mėgaujasi šiluma. Svarbiausia, kad vazone žemė būtų drėgna.
Vasarą difenbachija laistoma gausiai, rudenį ir žiemą – saikingai. Rekomenduojama kasdien ryte nupurkšti minkštu vandeniu, bent kartą per savaitę šlapiu skudurėliu nuvalyti nuo lapų dulkes.
Žemė, kurioje auga difenbachija, turėtų būti puri, kad augalo šaknis lengvai pasiektų oras. Žemę geriausia nusipirkti gėlių parduotuvėje, bet galima paruošti ir patiems. Ją turėtų sudaryti 70 proc. universalaus durpių pagrindu paruošto grunto ir 30 proc. – smėlis, smulkinta žievė, vermikulitas ar perlitas. Į vazono dugną būtina pripilti drenažo granulių. Rekomenduojama į gruntą įterpti medžio arba aktyvuotos anglies, kuri apsaugo šaknis nuo puvinio.
Kaip ir visus kambarinius augalus, difenbachiją būtina tręšti, ypač aktyviuoju jos augimo metu, t. y. nuo balandžio iki rugpjūčio mėnesio. Nes jei augalui trūks maistinių medžiagų, jis ims sirgti, apniks kenkėjai. Dėl trąšų nereikėtų per daug sukti galvos – difenbachijai tinka visos kompleksinės organinės trąšos, kuriose gausu azoto. Tręšiama kartą per 2 savaites. Ramybės laikotarpiu (nuo rugsėjo iki kovo) tręšiama kartą per mėnesį.
Difenbachijos auga greitai, kai kurios rūšys gali užaugti iki lubų. Todėl augalą tenka gana dažnai persodinti. Reikėtų žinoti, kad difenbachija labai šaknijasi, dvimečiui augalui reikia 3 litrų ar didesnės talpos vazono. Kol augalas dar jaunas, reikėtų jį persodinti kiekvieną pavasarį, kai jau sumedėja stiebas, galima ir kas 2-3 metus. Bet šiaip gėlininkai linkę kas keletą metų augalą atnaujinti.
Ką daryti, jei tenka ilgesniam laikui palikti namus, išvažiuoti atostogų? Ar difenbachija ištvers nepalaistyta tokį ilgą išsiskyrimą? Galima mėginti verstis minimaliu oro drėkinimu – apstatyti augalą indais su vandeniu. Tinka ir kitas būdas: gėlės vazoną reikėtų įstatyti į didesnį indą su drėgnomis keramzito granulėmis. Suprantama, difenbachiją būtina patraukti toliau nuo lango, kad jos nepasiektų saulės šviesa ir šiluma. Tikėtina, kad šitaip augalas be savo šeimininko savaitę ištvers.
Difenbachija dauginama dviem būdais: viršūnėlėmis ir stiebo auginiais. Dauginant viršūnėlėmis, nupjaunama viršutinė nesumedėjusi augalo dalis ir pamerkiama į stiklinę su vandeniu. Stiklinė turėtų būti tamsaus stiklo (tai gali būti ir molinis puodelis). Vandenį reikia keisti kas dvi dienas, kas nerūgtų. Viršūnėlė gana greitai išleidžia šaknis. Naująjį daigą pradžioje galima pasodinti į smėlį, kol sustiprės, tačiau augaliukas puikiausiai prigyją ir pasodintas į nuolatinį gruntą. Vazonėlis turėtų būti tokio dydžio, kad jaunos šaknelės jame nesusilankstytų ir joms užtektų erdvės įsitvirtinti.
Dauginat stiebo dalimis, imama nesumedėjusi, bet ir ne per jauna augalo kamieno dalis arba šaka, supjaustoma 10-15 cm gabaliukais, kurie turėtų 3-4 slankstelius su būsimais pumpurais. Rekomenduojama porą dienų gabaliukus padžiovinti (kad apdžiūtų pjūvių vietos). Po to jie suguldomi horizontaliai ir iki pusės įkasami į daiginimo gruntą. Daiginimo indą galima pridengti, kad būtų palaikoma komfortiškesnė temperatūra. Netrukus iš stiebo mazgų pasirodys šaknelės, o iš pumpurų ims kaltis nauji lapeliai. Kai išaugs trys lapeliai, daiginamą stiebą galima supjaustyti į tiek dalių, kiek iš jo išsišaknija naujų daigų, juos pasodinti į atskirus vazonėlius.
Kai difenbachija „išauga“ savo vazoną, augalą būtinai reikia persodinti. Dažniausiai ši procedūra atliekama pavasarį arba vasaros pradžioje, bet nebūtinai kasmet.
Naujasis vazonas turėtų būti 2 cm didesnis už senąjį. Persodinant galima lengvai nukrėsti senas žemes ir šiek tiek sumažinti šaknų: nukarpyti negyvas, nesveikas. Jei augalas labai didelis ir senas, persodinti jį nėra lengva, galima tik pakeisti viršutinį žemių sluoksnį. Labiausiai tinka gruntas su kompostu.
Difenbachija – labai nuodingas augalas, tiksliau – nuodingos jo sultys. Todėl persodinant, dauginant, genint lapus būtina mūvėti gumines pirštines. Jei nuodingos augalo sultys pateko į akis, ant odos ar gleivinės, reikia kuo skubiau nuplauti po tekančiu vandeniu. Nuodingos medžiagos poveikis pajuntamas iškart, todėl gaišti negalima.
Suaugusiam žmogui gal ir neįmanomas toks scenarijus, tačiau maži vaikai ar naminiai gyvūnai gali užvalgyti difenbachijos lapų. Pasekmės nemalonios – nuodai gali nudeginti gerklę ir ištikti skausminis šokas. Jei pavyks išsiaiškinti, kas nutiko, namų sąlygom pagalba vargu ar bus veiksminga. Todėl reikia kviesti greitąją pagalbą. Iki kol atvyks medikai, nukentėjusiam reikia duoti gerti daug vandens ar pieno, galima ir silpno kalio permanganato tirpalo.
Kaip ir kiekvienas dekoratyvinis augalas, difenbachija, nors ir būdama gana nelepi, gali susirgti. Labiausiai jai pavojingas šaknų puvinys, kuris atsiranda dėl nesaikingo laistymo. Jei pažeidimai nedideli, nesveikas šaknis galima pašalinti ir augalas gyvens toliau. Jei visos arba didžioji dalis šaknų nebegyvos, reikėtų pamėginti užsiauginti naują augalą iš antžeminių jo dalių (žr. skyrelį apie dauginimą).
Bakteriozė – nepagydoma difenbachijų liga. Ant augalo matomos vandeningos dėmės, kuriose veisiasi bakterijos. Tokią difenbachiją rauname ir metame lauk. Žemę iš vazono taip pat, o vazoną dezinfekuojame, jei naudosime kitų augalų auginimui.
Augalą gali apnikti tokios grybelinės ligos: antraktozė (pažeidžiamos šakų viršūnės, ant lapų atsiranda sudžiūvusios dėmės, lapai nukrenta), fuzariozė (pajuoduoja ir numiršta šaknys, o kartu nudžiūsta ir visas augalas).
Virusinės ligos požymis – rudomis dėmėmis nusėti lapai susisuka, nudžiūsta ir nukrenta. Augalų virusus nešioja vabzdžiai, todėl vasarą reikėtų pasirūpinti, kad namuose neskraidytų musės.
Difenbachija gali pradėti nykti ne tik dėl kenkėjų, bet ir dėl aplinkos bei neteisingos priežiūros. Jei geltonuoja apatiniai lapai, vadinasi, augalas perlaistytas. Taip dažniausiai nutinka, kai vazono dugne trūksta drenažo. Taip pat nuo vandens pertekliaus ima pūti stiebas ir vysti lapai.
Apatiniai lapai ima kristi, jei trūksta drėgmės arba patalpoje per žema temperatūra. Jei lapai gelsta ir susisuka, greičiausiai augalui šalta arba jam kenkia skersvėjis.
Dėl per kieto vandens, kuriuo laistoma difenbachija, ima ruduoti lapų kraštai.
Jei viršūnėlių lapai auga smulkūs, vadinasi, augalui trūksta šviesos, jį reikėtų pastatyti arčiau lango. Jei lapai atrodo tarsi nudeginti ir įgauna rudą atspalvį, greičiausiai augalas buvo per tręštas.
Difenbachiją, kaip ir kitus kambarinius augalus, puola tie patys kenkėjai. Jie minta augalo sultimis ir jį užnuodija.
Ant lapų ir stiebų galima pastebėti raudonąjį vorelį, kuris priraizgo savo voratinklių lapų apačioje ar pažastyse. Skydamaris nusėja augalo stiebus ir lapus rudais „spuogais“, iš kurių vėliau ima tekėti tamsus lipnus skystis. Miltuotasis amaras apraizgo lapus baltais pūkeliais. Tai labai pavojingas amaras, jis paskleidžia pavojingus virusus, kurie ardo augalo audinius.
Jei ant lapų pasirodė skaidrios dėmės, reikia ieškoti tripsų (juodų vabaliukų), kurie minta augalo sultimis.
Ką daryti, jei difenbachija sunegalavo? Pirmiausia ją reikia izoliuoti nuo kitų kambarinių augalų. Erkutes, skydamarius, tripsus galima tiesiog surankioti, pažeistas vietas nuplauti muiluotu vandeniu arba spiritiniu skiediniu. Jei įmanoma augalą apdengti polietileniniu gaubtu, galima panaudoti chemines priemones, kurios parduodamos specializuotose parduotuvėse.
O kad difenbachija augtų sveika, profilaktika paprasta: saikingai laistyti, vėdinti patalpas, nuolat apžiūrėti ir valyti nuo lapų dulkes.
Pasidalink su draugais!
