Dilgėlinė

Dilgėlinė – tai alerginės kilmės simptominis odos bėrimas, kurio iš tikrųjų negalima būtų vadinti liga. Pavyzdžiui, odą gali išberti dėl alerginio šoko, bronchinės astmos ar autoimuninės sistemos sutrikimo. Kartais dilgėlinė būna tiesiog trumpa alerginė reakcija.

Manoma, kad beveik kas trečias planetos gyventojas bent kartą gyvenime yra patyręs alerginę reakciją. Dažniausiai tai nutinka kūdikystėje ir 20-40 metų amžiaus žmonėms. Dilgėlinė būna ūminė ir lėtinė. Ūminė trunka iki 6 savaičių, o jeigu tęsiasi ilgiau, ji jau laikoma lėtine.

Priežastys, kurios išprovokuoja dilgėlinę, gali būti tiek vidinės, tiek išorinės. Kadangi moterys dilgėlinę patiria du kartus dažniau nei vyrai, mokslininkai linkę manyti, jog negalavimą sukelia hormoniniai sutrikimai, kurie labiau būdingi moters organizmui: dėl menopauzės, nėštumo, menstruacinio ciklo, geriamų kontraceptikų vartojimo. Reikia pažymėti, kad vis dėlto nemažai dilgėlinės priežasčių taip ir lieka neaiškios. Tuo atveju atlikus tyrimus konstatuojama, kad tai idiopatinė dilgėlinė.

Dilgėlinę gali sukelti infekciniai susirgimai, imuninės sistemos sutrikimai, maisto produktai, fiziniai faktoriai, dermatitas, cukrinis diabetas, hepatitas, gastritas, herpis, leukozė. Gali būti imuninės sistemos sutrikimai (autoimuninė dilgėlinė), kai organizmas savo ląsteles pradeda traktuoti kaip svetimas ir ima jas atakuoti.

Gana dažnai alerginę reakciją iššaukia maisto produktai. Dažniau maistui jautrūs vaikai, suaugusiems šio tipo dilgėlinė pasitaiko rečiau.

Apie penktadalį dilgėlinės atvejų išprovokuoja įvairūs aplinkos faktoriai. Pagal šiuos faktorius dilgėlinė skirstoma į kelis tipus. Pirmais – tai saulės spindulių sukeltas išbėrimas. Kito tipo dilgėlinę sukelia šaltas vanduo arba oras. Kai kuriuos žmones išberia tiesiog valgant per daug šaltą maistą. Labai specifinis dirgiklis – vibracija, dėl kurios gali išberti. Dažniausiai su tuo susiduria žmonės, atliekantys tam tikrą darbą su vibruojančiais mechanizmais, pavyzdžiui, betono, asfalto ardymo kirstuvais-kūjais.

Gerai visiems žinomi alergenai – dulkės, žiedadulkės, gyvūnų kailis, plunksnos ir pan. Simptomai pasireiškia ne tik nuo tiesioginio kontakto, bet ir žmogui būnant patalpoje, kurioje, pavyzdžiui, gyvena naminiai gyvūnai ar paukščiai.

Kartais dilgėlinė pasireiškia pakilus kūno temperatūrai. Temperatūra gali pakilti nebūtinai dėl ligos, tai gali nutikti dėl emocinio susijaudinimo, fizinio darbo, pavalgius ar atsigėrus kažko karšto, pasikaitinus pirtyje.

Gana dažnas dilgėlinės tipas – mechaninis sudirginimas. Išbėrimą gali sukelti per ankšti drabužiai, trinančios siūlės, per stipriai suveržtas diržas, į kūną įsispaudžiančios sagos. Kad atsirastų taip vadinamos dermografinės dilgėlinės simptomai, dirginimas turi būti ilgas. Išbėrimas atsiranda ne iškart, o po tam tikro laiko, sudirgintose vietose matomos smulkios pūkšlės.

Bene rečiausiai pasitaikanti dilgėlinės forma – akvageninė, kuri atsiranda po kontakto su vandeniu. Alergija vandeniui gali būti progresuojanti: simptomai kaskart vis ryškesni ir vis dažniau atsiranda.

Naujagimiams ir vaikams dilgėlinė pasireiškia gana dažnai. Paprastai tai būna ūmi forma, kuri dažniausiai atsiranda dėl jautrumo kažkokiam maisto produktui, dėl pašutimo, skalbimo priemonių, kuriomis skalbiami rūbai ir patalynė.

Dažniausiai užduodami klausimai

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar dilgėlinė užkrečiama?

Kadangi dilgėlinė nėra infekcinė liga, nuo sergančiojo neįmanoma užsikrėsti net po kontakto. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad dilgėlinė gali būti ir kažkokios infekcinės ligos proceso simptomas. Tokiu atveju infekcijos sukėlėjas gali būti perduotas. Bet tai nereiškia, kad kitam apsikrėtusiam žmogui lygiai taip pat pasireikš dilgėlinės  požymiai.

Ar esant dilgėlinės išbėrimui galima maudytis?

Maudytis ne tik galima, bet ir reikia, nes jei nepaisysime higienos, gali atsirasti bakterinė infekcija. Kad vandens procedūros nepablogintų būklės, reikėtų laikytis tam tikrų taisyklių. Vandens temperatūra neturėtų būti aukštesnė nei +35oC, nes per daug šiltas vanduo praplečia odos poras, todėl po maudynių išbėrimas gali padidėti. Taip pat nereikėtų naudoti grubios kempinės, skrabo ir kitų priemonių, galinčių sutraumuoti odą. Todėl geriausi naudoti porolonines kempines. Maudytis reikia tik po dušu. Jei ant odos susiformavo pūlingų vietų, tai jų nereikėtų liesti.

Reikėtų vengti spalvotų ir aromatizuotų prausiklių, kurie gali sudirginti odą. Geriausia naudoti specialias priešalergines prausimosi priemones. Ir maudytis reikėtų ne ilgiau kaip 15 minučių, o jei dilgėlinė ūminė, tai laiką sutrumpinti iki 10 minučių.

Išsimaudžius naudoti minkštą rankšluostį, nusausintą odą patepti gydančia priemone.

Kiek ilgai trunka dilgėlinė?

Išbėrimas gali trukti įvairiai, tai priklauso nuo dilgėlinės tipo, priežasčių, žmogaus imuninės sistemos: nuo kelių minučių iki 2-3 dienų ar keleto metų. Jei, pavyzdžiui, išbėrimas ūmus, jis gali praeiti ir visai išnykti per dieną. Dažniausiai taip greitai pagyja vaikai, kuriems alerginę reakciją sukėlė kažkoks maisto alergenas. Kai tik produktas išimamas iš raciono, net po keleto valandų išbėrimo nebelieka. Suaugusiems ūminė dilgėlinė trunka ilgiau, kartais iki kelių mėnesių. Taip yra dėl to, kad suaugusiems sunkiau nustatyti patologijos priežastį.

Ar būsimam vaisiui pavojinga nėštumo metu motinai pasireiškusi dilgėlinė? Ar galima gydytis nėštumo metu?

Tiesioginės grėsmės nėra. Neigiamam vaisiaus vystymuisi gali atsiliepti tik psichologinė nėščiosios būsena (nervingumas, dirglumas). Gydymą nėštumo metu ir po gimdymo gali skirti tik gydytojas. Paprastai skiriami tik išoriniai nehormoniniai preparatai, kurie nedarytų įtakos vaisiui.

 

Priežastys

Mes įpratę manyti, kad įvairius alerginius bėrimus ir dilgėlinę dažniausiai sukelia maistas, chemikalai, augalai ir pan. Tačiau iš tikrųjų, be minėtų priežasčių, yra gana daug faktorių, išprovokuojančių dilgėlinę. Pavyzdžiui, dermatitas, kuris dažniausiai laikomas autoimuniniu odos susirgimu. Dažniausiai dermatito ir dilgėlinės derinys pasitaiko vaikams.

Jei žmogus serga cukriniu diabetu, pablogėja organizmo audinių aprūpinimas maistinėmis medžiagomis, jis darosi neatsparus infekcijoms. Taigi nusilpus imunitetui gali pasireikšti ne tik dermatitas, bet ir dilgėlinė. Jos „mėgiamiausia“ vieta – padai, keliai, delnai.  Nes šiose vietose silpniausia kraujo apytaka, todėl didžiausia tikimybė atsirasti išbėrimams.

Sergant hepatitu taip pat gali išberti. Kadangi organizme trūksta sveiką odą palaikančių vitaminų A, E, K, ji tampa pažeidžiama. Be to, sergant hepatitu nusilpsta imuninė sistema, tai tampa papildomu rizikos faktoriumi atsirasti dilgėlinei.

Dilgėlinės priežastimi gali tapti gastritas ir kiti skrandžio bei žarnyno susirgimai. Dažniausiai jie sukelia cholinerginę (šiluminę) dilgėlinę.

Dilgėlinę gali išprovokuoti herpes virusas (pūslelinė), ypač žmonėms su nusilpusiu imunitetu ir linkusiems į alergijas. Ir atvirkščiai – pūslelinė gali vystytis lėtinės dilgėlinės fone. Labai dažnai šie du susirgimai gali pasireikšti vienodais simptomais – išbėrimu smulkiais perštinčiais mazgeliais.

Išoriniams faktoriams galėtume priskirti įvairias cheminius komponentus, esančius kosmetinių, gydomųjų ir kūno priežiūros priemonių sudėtyje. Labai dažnai dilgėlinę sukelia dezodorantai nuo prakaito, drėkinantys arba maitinantys kremai, netgi priemonės jautrios odos priežiūrai. Kai kurios parfumerijos priemonės, ypač tos, kuriose yra levandos, vanilės ar sandalo eterinių aliejų, saulėje gali sukelti alerginę odos reakciją.

Išorinėms priežastims priskiriama žema oro temperatūra. Kartais dėl šalčio poveikio smulkiomis pūslelėmis išberia atviras kūno vietas.  Tai šalčio dilgėlinė.  Lygiai taip pat kūnas gali sureaguoti į sniegą, lietų, šaltą orą, šaltą dušą, netgi pavartojus šalto gėrimo ar ledų. Kodėl atsiranda šalčio dilgėlinė, šiuolaikinė medicina turi keletą versijų, viena labiausiai paplitusių – kad liga turi paveldimą baltyminės struktūros patologiją. Dėl šio defekto šalčio paveiktas baltymas formuoja tam tikrą struktūrą, kurią imuninė sistema atpažįsta kaip svetimą. Į tai organizmas atsako šalčio dilgėline.

Akvageninė (vandens) dilgėlinė išberia odą, kai ant jos ar gleivinių patenka vanduo, garai. Reikia pažymėti, kad patologinę reakciją išprovokuoja ne pats vanduo, o jame esantys cheminiai junginiai. Todėl išbėrimai galia atsirasti po sąlyčio su vandentiekio, jūros vandeniu, lietumi ar sniegu. Yra žinoma atvejų, kai akvageninės dilgėlinės priežastimi buvo paciento prakaitas ar net vartojami tam tikri gėrimai.

Apie alergiją maistui esame visi girdėję ir galbūt patyrę. Maisto dilgėlinę gali išprovokuoti vienas ar keli konkretūs produktai arba kažkokios jų sudedamosios dalys.

Alerginę reakciją gali sukelti ne tik medžiaginiai alergenai, bet ir paties žmogaus  emocinė būsena. Psichogeninė dilgėlinė, dar vadinama nervų bėrimu, atsiranda dėl patiriamo streso: organizmas neadekvačiai priima nervų sistemos siunčiamus impulsus, dirgiklių veikiami kraujo indai išsiplečia, padidėja jų sienelių pralaidumas ir į audinius patenka daug skysčio. Šio proceso pasekmė – ant odos formuojasi vandeningos perštinčios pūslės.

Neurogeninė dilgėlinė yra gana dažnai pasitaikantis negalavimas, kurį gali patirti ir vaikai, ir paaugliai, ir emocionaliai nestabilios moterys. Žmonės, kurie linkę į šią patologiją, turi tam tikrų bendrų bruožų: jie dirglūs, staiga užsiplieskiantys, nevaldo emocijų. Neurogeninė dilgėlinė išberia kūną nuo fizinio ir psichologinio pervargimo, konfliktų šeimoje ir darbe, vidinių problemų (ypač būdinga paaugliams). Šio negalavimo rizikos grupei priklauso žmonės, kuriems sutrikusi virškinimo, lytinių organų, širdies ir kraujagyslių sistema.

Cholinerginė (šilumos) dilgėlinė ištinka, kai odą veikia aukšta temperatūra, stresas, padidėja prakaitavimas arba žmogus pasikaitina saunoje. Tai nutinka dėl padidinto organizmo jautrumo acetilcholinui, kuris sąveikauja su nervų sistema. Kai dėl minėtų priežasčių į kraują išsiskiria daug acetilcholino, odą išberia perštinčios dėmės ir pūslelės. Tai gali nutikti patyrus stresą, išsigandus, sunkiai dirbant fiziškai, kaitinantis pirtyje ar net būnant saulėje. Visos šios būsenos susijusios su padidėjusiu prakaitavimu, kuris ir skatina acetilcholino išsiskyrimą.

Atskirai reikėtų aptarti naujagimių dilgėlinės priežastis, nes kūdikiai labai jautrūs įvairiems išorės faktoriams. Labai dažnai naujagimių alergijas sukelia maistinės medžiagos, jei jie maitinami dirbtinai. Daugiau nei pusei mažylių dilgėlinę išprovokuoja infekciniai susirgimai. Tačiau yra ir kitų priežasčių: šiluma arba karštis, sausas oras, sintetiniai audiniai, sauskelnių nutrynimai. Kartais kūdikių organizmas neigiamai reaguoja vaikišką kosmetiką, skalbimo miltelius, kambario dulkes, papildomai gaunamus vitaminus ar vaistus.

Simptomai

Simptomai

Klasikinis dilgėlinės simptomas – bėrimas. Dažniausiai išberia smulkiomis pūkšlėmis, rečiau didesnėmis pūslėmis. Oda aplink pūkšles būna paraudusi ir patinusi, visada peršti, tą vietą norisi kasyti.

Perštėjimas atsiranda dėl to, kad dirginamos odoje esančių nervų galūnės. Dilgėlinės atveju į kraują išsiskiria didelis kiekis histamino, kuris odoje sukelia tinimą. Pagal intensyvumą perštėjimas gali būti nuo lengvo iki nepakeliamo.

Dilgėlinės simptomai gali trukti nuo kelių minučių iki kelių mėnesių ar net metų. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs į vabzdžių įkandimus, bet dilgėlinę galima atskirti pagal tam tikrus požymius. Dilgėlinės paburkimai atsiranda bet kurioje kūno vietoje, jie gali išnykti ir vėl atsirasti. Paprastai išbėrimai būna raudonos spalvos, turi aiškius kontūrus. Paspaudus paburkimo centrą, jis pabąla.

Dilgėlinė gali būti ūminė ir lėtinė. Nei vienas tipas nėra pavojingas gyvybei, išskyrus atvejus, jei paburkimas atsiranda gerklėje ir gali trukdyti kvėpavimą.

Ūminė dilgėlinė gali atsirasti staiga ir taip pat greitai praeiti, kai tik nelieka dirginančio faktoriaus. Kartais gali užsitęsti dieną kitą. Lėtinė dilgėlinė atsiranda kone kasdien, pasikartojimai trunka daugiau nei šešias savaites, kamuoja nuolatinis niežulys.

Bet kokiu atveju dėl atsiradusių odos problemų reikėtų kreiptis į gydytoją. O jei dilgėlinė trunka daugiau nei mėnesį, vis kartojasi, tai tiesiog privalu apsilankyti pas gydytoją alergologą, kuris įvertins būklę ir skirs gydymą.

Apžvelkime keletą dažniausiai pasitaikančių dilgėlinės tipų: kokie simptomai jiems būdingi.

Saulės dilgėlinė. Jei žmogaus oda yra jautri saulės spinduliams, tai 15-20 min. pabuvus saulėkaitoje atviras kūno vietas išberia nedidelėmis, vos kelių milimetrų dydžio pūslelėmis. Jos būna rausvos, o kraštuose tarsi apibrėžtos raudona linija. Tose vietose oda ima perštėti ir niežėti.

Šalčio dilgėlinė. Pagrindinis jos simptomas – perštintis išbėrimas. Jis gali pasireikšti iškart po kontakto su šalčiu arba kiek vėliau. Įvairias kūno vietas, kurios kontaktavo su šalčiu, išberia smulkiomis plokščiomis pūslelėmis arba tiesiog tas vietas nusėja raudonos dėmės. Alerginis bėrimas gali pasireikšti po keliais, ant dubens. Be bėrimo, galimi ir kiti šalčio dilgėlinės simptomai: pykinimas, kraujospūdžio svyravimai, galvos skausmai, aritmija, veido ir kaklo raumenų apmirimas, burnos organų patinimai.

Vandens dilgėlinė. Vieniems pacientams kūno vietos, kurios turėjo kontaktą su vandeniu, staiga ima niežėti, bet netrukus tai praeina. Kitus išberia raudonomis dėmėmis, primenančiomis nudegimus. Jei sušlapo visas kūnas, pavyzdžiui, maudantis, bėrimas gali atsirasti tik jautriausiose kūno vietose: vidinėje kelių ir alkūnių pusėje (per sulenkimus), ant kaklo, vidinėje šlaunų pusėje. Jautrių vandeniui žmonių oda paprastai būna sausa, todėl niežulys būna skausmingesnis.

Be bėrimo, vandens dilgėlinė gali sukelti kosulį, galvos skausmą, akių gleivinių paraudimą.

Maisto dilgėlinė. Vaikams alerginė reakcija pasireiškia nedideliais ryškiai raudonais spuogeliais, kurie labai peršti. Suaugusiems dažniausiai pasireiškia Kvinkės edema: sutinsta lūpos, skruostai, ryklė.

Maisto dilgėlinė sutrikdo virškinamojo trakto veiklą, pacientai skundžiasi nemaloniais pojūčiais pilve, gali prasidėti viduriavimas, pykinimas.

Dermografinė dilgėlinė. Pagrindinis simptomas – linijinio tipo pūslelės, kurios atsiranda, kai oda paveikiama mechaniškai (veržiantys rūbai, trinančios siūlės, korsetas ir pan.). Išbėrimas gali atsirasti tuoj pat, o gali ir vėliau. Šio tipo dilgėlinės sukeltos pūslės būna šviesios, tačiau aplink jas oda keičiasi nuo šviesios iki tamsiai raudonos. Pasitaiko ir tokia dermografinės dilgėlinės forma, kai pūslės sudaro ant odos tarsi baltas linijas be jokių paraudimų. Kaip ir kitų dilgėlinės formų atvejais, pažeista oda peršti, ypač prieš naktį. Jei pacientui pakyla temperatūra arba aplinkos temperatūra aukšta, perštėjimas ir kiti simptomai pasireiškia intensyviau. Tačiau kitų kūno organų veikla dažniausiai dėl to nesutrinka.

Neurogeninė dilgėlinė. Jai būdinga tai, kad didelėmis vandeningomis pūslėmis išberiami dideli kūno plotai, pažeistos vietos peršti. Bėrimų plotai paprastai būna apvalūs arba ovalios formos, bet kai jie susilieja, forma gali kisti. Pūslių spalva – nuo baltos iki rausvos.

Daugeliu atvejų po išbėrimo pacientą ištinka angioneurotinis šokas, kurio metu ištinsta ryklė ar net virškinamojo trakto gleivinė. Pacientas jaučia gerklės skausmą, jam sunku kvėpuoti, ryti, kalbėti, gali skaudėti pilvą, pykinti, žmogus viduriuoja.

Cholinerginė (šilumos) dilgėlinė. Odą išberia smulkiomis perštinčiomis pūkšlėmis, kurios atsiranda po 5-10 min. nuo santykio su traumuojančiu faktoriumi. Pirmiausia išberia kaklo sritį, viršutinę krūtinės dalį ir rankas. Bėrimas gali pasireikšti kelias minutes ir pranykti, tačiau gali išlikti ir kelias valandas. Kartais bėrimas gali būti toks smulkus, kad žmogus jo net nepastebi, tik jaučia niežulį po karšto dušo arba pabuvęs saunoje.

Be to, cholinerginė dilgėlinė gali būti gastrito, hepatito ir kitų virškinimo ir žarnyno ligų pasekmė, žmogus tampa jautrus organizmo išskiriamam acetilcholinui.

Lėtinė (idiopatinė) dilgėlinė. Tai bene dažniausiai pasitaikanti forma, kurios priežastys neaiškios. Bėrimas nepraeina mėnesį ir ilgiau, gali trukti ir kelerius metus. Vaikams ji pasitaiko retai, daugiau būdinga suaugusiems ir dažniausiai – moterims.

Idiopatinės dilgėlinės atveju odą išberia įvairaus dydžio ir formos, dažniau plokščios pūslelės. Išbertos vietos primena vabzdžių įgėlimus. Išberti gali tiesiog be aiškios priežasties, dažniausiai tai nutinka keičiantis orui, peršalus ar patiriant stresą. Ūmesniais atvejais pacientas gali jausti panašius į gripą simptomus.

 

Diagnozavimas

Diagnozavimas

Kai kuriais atvejais dilgėlinės priežastis būna gana akivaizdi,  simptomai pasireiškia iškart arba labai greitai, pavyzdžiui, nuo maisto, vabzdžių įgėlimo. Kitais atvejais gydytojui ir pacientui reikia aptarti daugiau aplinkybių, bandant išsiaiškinti dilgėlinės priežastį. O dar kitais atvejais dilgėlinės priežastys lieka neaiškios.

Jei dilgėlinė pasireiškia epizodiškai, bet galima įtarti alergiją maistui, tada pacientui rekomenduojama atlikti molekulinius alergijos tyrimus bei stebėti, ką valgo. Nustačius alergeną tikėtina, kad dilgėlinės bėrimas sumažės ar net visiškai išnyks. Kraujo tyrimas alergijai nustatyti atliekamas pasirinkus specialią programą.

Lėtinė dilgėlinė, trunkanti ilgiau nei 6 savaites, turi būti  rimtai įvertinta gydytojo alergologo. Šiuo atveju teks katu su gydytoju panagrinėti šeimos ligų istorijas, galimas medžiagas, su kuriomis pacientas susiduria namuose ar darbe, kontaktus su naminiais ar kitais gyvūnais, taip pat kokius vaistus ar maisto papildus žmogus vartoja.

Norint nustatyti odos paburkimų priežastis gali tekti atlikti ne tik kraujo, bet ir odos mikroskopijos bei šlapimo tyrimus. Kartais atliekamas provokacinis maisto testas, t. y. pacientas turi pavartoti vieno ar kito maisto, jei įtariama maisto dilgėlinė. Panašus testas gali būti pasiūlytas ir tuo atveju, jeigu įtariama, jog dilgėlinės priežastis – vaistai. Tačiau dėl galimos anafilaksijos reakcijos, kuri pavojinga gyvybei, tokie testai atliekami tik gydytojui prižiūrint.

Gydymas

Gydymas

Kiekvieno dilgėlinės tipo gydymas prasideda nuo priežasties nustatymo ir jos pašalinimo. Šiuolaikinei medicinai jau pavyko nustatyti daugelį veiksnių, kurie gali sukelti dilgėlinę: maistas ir atskiros jo medžiagos, medikamentai, fiziniai ir psichologiniai dirgikliai, bakterinės ir virusinės infekcijos, augalų ir gyvūnų aplinka.

Dilgėlinei malšinti paprastai vartojami antihistamininiai vaistai, kurių galima įsigyti bet kurioje vaistinėje be recepto. Jie blokuoja alergines reakcijas sukeliančio  histamino išsiskyrimą odoje. Dilgėlinės simptomams palengvinti galima vartoti dviejų ar trijų antihistamininių vaistų derinį, dėti šaltus kompresus, niežtinčias vietas patepti balzamais. Tačiau sunkią dilgėlinės formą gali tekti malšinti stipresniais vaistais.

Jei dėl dilgėlinės sutino lūpos, liežuvis, pasidarė sunku kvėpuoti, gali ištikti anafilaksinis šokas. Laiku nesuteikus pagalbos, žmogus gali mirti. Alergiškiems pacientams, kurie savo aplinkoje gali susidurti su tam tikru alergenu, gydytojas paskiria epinefrino (adrenalino) autoinjektorių, kurį privalu nešiotis su savimi ir perspėti aplinkinius, kaip elgtis priepuolio atveju.

Jei dilgėlinės priežastis nustatoma, geriausias gydymas yra pašalinti dirgiklį arba stengtis jo išvengti. Jei alergenų tyrimais nustatytas tikslus dilgėlinės sukėlėjas, žmogus pats gali imtis tam tikrų prevencinių veiksmų: kažko nevalgyti ir laikytis specialios dietos, nenaudoti tam tikrų higienos ir kosmetikos priemonių, vengti galinčių dirginimą sukelti kontaktų ir pan.

Nuolat ar rečiau nuo dilgėlinės kenčiantiems pacientams gydytojas gali skirti toksinus šalinančių ir kepenų veiklą palaikančių medikamentų, probiotikų, be abejo, visada skirs imunitetą stiprinančių vitaminų.

Jei dilgėlinė sunkios formos, pacientas jaučia į gripą panašius simptomus, pakyla gana aukšta temperatūra, būtina nedelsiant kreiptis į medikus. Tokį negaluojantį pacientą dažniausiai tenka guldyti į ligoninę ir pradėti rimtą gydymą.

Komplikacijos

Komplikacijos

Dilgėlinė, kaip ir kiekvienas susirgimas, gali tapti įvairių komplikacijų priežastimi – nuo fizinės iki psichinės būklės pablogėjimo.

Labai pavojinga dilgėlinės pasekmė – Kvinkės edema, kuri pažeidžia ne viršutinius (kaip dilgėlinė), bet gilesnius odos sluoksnius. O dar pavojingesnė jos forma – kai alergija paliečia gerklę ir apsunkinamas kvėpavimas. Laiku nesuteikus medicininės pagalbos pasekmės gali būti liūdnos.

Dėl dilgėlinės gali kilti bakterinė infekcija, kuri išsivysto nuolat kasant išbertą vietą arba kai dėl sunkesnės formos susidaro pūlingos pūslės. Joms plyšus gali susiformuoti pūlinės žaizdos ar furunkulai, kurie yra labai skausmingi.

Tarp psichologinių dilgėlinės pasekmių paminėtina depresija, dėl kurios kenčia beveik 15 proc. suaugusių pacientų. Šis psichikos sutrikimas atsiranda dėl to, kad žmogus dėl naktinio niežulio blogai išsimiega, be to, matomose vietose odos defektai verčia blogai jaustis dėl savo išvaizdos.

Lėtinės dilgėlinės sukelti išbėrimai ant odos gali palikti nedidelių randų ar pigmentacijos pakitimų.

 


Pasidalink su draugais!