Disleksija

Tėvai, kurių vaikams nustatomas sutrikimas – disleksija, dažniausiai paberia daugybę klausimų: iš kur tas sutrikimas atsirado, kodėl šitam vaikui, kai jo broliams ir seserims tokių bėdų nėra; iš kur atsirado, jei abu tėvai baigę aukštuosius mokslus ir net seneliai – nusipelnę pedagogai, gydytojai ir pan. Atsakymas gali būti tik vienas: viskas priklauso nuo vaiko smegenų vystymosi ypatybių ir tiek. Tikriausiai čia reikėtų kalbėti apie psichologines ir neuropsichologines smegenų pusrutulių asimetrijos teorijas. Bet, kalbant paprastai, problemą galima būtų paaiškinti ir taip: smegenis sudaro du pusrutuliai – kairysis ir dešinysis. Pas kiekvieną žmogų dominuoja tik viena pusė. Bet tai nereiškia, kad tik ta pusė ir funkcionuoja. Tiesiog vienas pusrutulis „dirba“ daugiau, kitas – mažiau. Todėl vieni žmonės lengviau rašo rašinėlius, sprendžia matematikos uždavinius, kitiems geriau sekasi menai. Nes kiekvienas pusrutulis atsako už jam priskirtus procesus. Kairysis atsako už kalbos, skaitymo, rašymo gebėjimus. Jo dėka žmogus įsimena žodžius, vardus, skaičius, datas. Šie žmonės mąsto logiškai, yra racionalūs, sklandžiai kalba, greitai susivokia, jie informaciją įsisavina nuosekliai, geba struktūrizuoti, rasti ryšį tarp atskirų įvykio dalių ir iš jų lengvai sudeda bendrą vaizdą.

Dešinysis smegenų pusrutulis atsako už vaizdinius, garsus, judesius ir orientavimąsi aplinkoje. Žmonės su dominuojančiu dešiniuoju pusrutuliu mąsto vaizdiniais. Jie pradžioje priima informaciją ir tik paskui įsigilina į smulkmenas. Todėl šie žmonės gali būti gabūs dailininkai, architektai, muzikantai ar kitų meno šakų atstovai. Jie labiau pažeidžiami ir jautrūs, skaudžiau reaguoja į kritiką, gali bijoti per stiprių garsų ir per ryškios šviesos.

Kairysis pusrutulis dominuoja beveik 90 proc. žmonių. Gal todėl mūsų švietimo sistema labiau orientuota į „kairiukus“ vaikus, kurie mąsto linijiniu būdu. Tokius mokinius nesunku mokyti net jei klasėje jų sėdi 30. Vaikai su dominuojančiu dešiniuoju pusrutuliu adaptuojasi sunkiau, nes jie geriau priima tokią teoriją, kuri pateikiama vaizdine forma. Tokiam mokymui reikia daugiau laiko ir mokyklose šis metodas nėra labai praktikuojamas. Dėl negebėjimo „tradiciškai“ įsisavinti informacijos „dešiniukams“ vaikams diagnozuojamas dėmesio deficito sindromas. Ir nelabai kam skauda galvą, kad vaikas turėtų būti mokomas KITAIP.

Taigi dislekcija yra vienas iš sutrikimų, kai vaikui dėl nepakankamai susiformavusių (arba sutrikusių) psichinių funkcijų nesiseka teisingai perskaityti teksto. Pagrindinis sutrikimo požymis – nuolat daromos tipinės ir pasikartojančios skaitymo klaidos (sukeičia raides ir skiemenis, skaito paraidžiui, nesuvokia perskaityto teksto).

Pagal sunkumą disleksija skirstoma į dalinį įgūdžio sutrikimą ir aleksiją (visišką ir nepataisomą). Disleksija gali būti viena ir kartu su kitu sutrikimu – disgrafija (rašymo sutrikimu).

Vyrauja teorija, kad pagrindinė skaitymo ir rašymo sutrikimų priežastis gali būti nesuderintas abiejų galvos smegenų pusrutulių darbas. Ryšys tarp pusrutulių formuojasi jau kūdikystėje, ypač svarbus yra ropojimo periodas. Ropojant koordinuojama ne tik darni galūnių, bet ir smegenų pusrutulių veikla, todėl vaikui reikėtų leisti kuo ilgiau ropoti, neskubėti jį statyti ant kojų.

Dažniausiai užduodami klausimai

Dažniausiai užduodami klausimai

Kai žmogus suauga, gal disleksija praeina arba sumažėja?

Disleksijos sutrikimas išlieka visam gyvenimui, tačiau suaugusieji gali kontroliuoti savo elgesį, kad šią savo problemą paslėptų. Bet visada sutrikimą gali išduoti smulkus ir neįskaitomas raštas, išsisukinėjimai, jei reikia kažką garsiai paskaityti ar viešai kalbėti. Suaugę, kaip ir vaikai, skaito lėtai ir su klaidomis, rašo irgi su klaidomis, jiems sunku vykdyti instrukcijas, nes neįsimena veiksmų nuoseklumo. Dislektikams sunku planuoti veiklą, numatyti strategijas, sklandžiai perteikti informaciją ir daryti apibendrinimus, jie sunkiai įsimena perskaitytą informaciją, negali nuosekliai atpasakoti įvykio. Todėl natūralu, kad tokie žmonės dangstosi tingėjimu arba elgiasi neadekvačiai.

Ar disleksija pagydoma, jei su vaiku dirbama nuo mažens?

Disleksiją – ne liga ir nuo jos vaistų nėra. Tai prigimtinis sutrikimas, kurį galima šiek tiek koreguoti, tačiau šis sutrikimas daugiau ar mažiau lieka visą gyvenimą. Pradinėse klasėse šią problemą sprendžia logopedai, specialieji pedagogai, bet pagalbos gali prireikti ir vyresniame amžiuje. Skaityti, tarti žodžius mokoma naudojant specialias metodikas, dirbti tenka ilgai ir kantriai. Dažniausiai žmonėms, kuriems pasireiškia disleksija, patariama rinktis tas veiklos sritis, tas profesijas, kur nereikia ypatingų kalbos žinių, pvz., menus, matematiką, rinkodarą, fiziką, sportą ir pan.

Ar disleksijos sutrikimų turintys žmonės gali vairuoti?

Užsienio tyrimai rodo, kad disleksija sudaro problemų vairuojantiems. Jie lėčiau reaguoja į kelio ženklus, negeba numatyti galimų situacijų, net važiavimas su navigacijos prietaisais jiems nėra toks paprastas. Tačiau nėra įrodyta, kad disleksija turi įtakos vairavimo saugumui. Galbūt tie vairuotojai kelyje bus lėtesni, trukdys eismui. O ar jie atsidurs eisme, priklausys nuo to, kaip seksis išlaikyti vairavimo egzaminus.

– Mokyklose apie disleksiją prabilta tik po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Ar anksčiau šio sutrikimo nebuvo?

– Sovietiniu laikotarpiu ši problemą kaip atskiras sutrikimas nebuvo akcentuojama, vaikas buvo vertinamas apskritai pagal mokymosi rezultatus. Todėl dauguma vaikų, kurie turėjo stipresnę disleksijos formą, atsidurdavo specialiosiose mokyklose. Tie, kuriems šis sutrikimas buvo silpnesnis, būdavo vertinami kaip nesimokantys ir blogai besielgiantys. Pradinėse klasėse vaikui į pagalbą ateidavo ne specialieji pedagogai, o logopedai, nes sutrikimas buvo vertinamas ne kaip smegenų veiklos išdava, o paprasčiausias kalbos vystymosi sutrikimas.

Ar skaitant tyliai taip pat pasireiškia sunkumai, kaip ir skaitant garsiai?

Disleksija labiausiai atsiskleidžia skaitant garsiai, nes tada galima išgirsti, kaip vaikas skaito, kokias specifines klaidas daro, ar stengiasi pasitaisyti, ar pasitaiso, koks skaitymo greitis. Tačiau ir skaitant tyliai disleksija pasireiškia. Jei vaiko paprašytume atpasakoti tekstą, kurį jis ką tik perskaitė tyliai, jis atpasakos netiksliai, nesklandžiai, kartais gal net neatsakys į pateiktus klausimus, kadangi turi teksto turinio suvokimo problemą.

Diagnozavimas

Diagnozavimas

Pirmuosius disleksijos požymius mokykloje galima pastebėti jau po kelių mėnesių. Paaiškėja, kad vaikas nesusieja raidžių su garsais, neperskaito ilgesnio žodžio ir paprasto sakinio, jam painiojasi raidės net antrą kartą skaitant tą patį žodį. Jei pirmos klasės pabaigoje vaikas vis dar painioja raides, negali jų užrašyti ne tik padiktavus, bet ir nurašydamas nuo knygos, tai ženklas, kad verta susirūpinti ir kreiptis pagalbos į specialistą.

Kada galima įtarti, kad vaikas tikrai turi disleksijos sutrikimą? Nes kartais ir sutrikimo neturintys pirmokai  pradžioje susiduria su skaitymo sunkumais. Geriausia tai pastebima pas 5–7 metų amžiaus vaikus. Dar ikimokykliniame amžiuje pasireiškia tam tikri kalbos sutrikimai, neteisingas žodžių tarimas. Vaikui sunku atskirti panašius garsus, kaip b-p, k-g, t-d, f-v, teisingai pritaikyti daiktavardžio prielinksnį ir pan. Darželyje galima pastebėti, kad vaikui sunku išmokti eilėraštį, jis apskritai sunkiai susikaupia. Pradinėse klasėse pastebima, kad vaikui sunku įsiminti skaičių, savaitės dienų seką, kartais negali pasakyti savo gimimo datos, adreso, tėvų telefono numerių.

Disleksijos sutrikimą turintys vaikai negeba iš eilės papasakoti dienos įvykių, jie tikrai neatsimins, ką po ko reikia daryti, kai tėvai pateikia instrukciją: susitvarkyti žaislus, nueiti į vonią, nusiplauti rankas, ateiti į virtuvę pavalgyti ir tik tada galima sėsti prie kompiuterio pažaisti. Taip pat gali būti sunku apsirengti, jei tenka vilktis daugiau rūbų nei kelnes ir marškinėlius.
Pasitaiko, kad net vyresnėse klasėse vaikai neskiria kairės pusės nuo dešinės, jiems sunku susigaudyti, kaip laikyti pieštuką, o spalvinant kontūrinius žemėlapius visada peržengiamos nubrėžtos linijos.

Vaikai su disleksijos sutrikimu dažniausiai nemėgsta kūno kultūros pamokų, komandinių žaidimų su kamuoliu, nes jiems ne tik sunku jį sekti ir sugauti, bet ir mesti reikiama kryptimi, sudėtinga suvokti žaidimo taisykles. Per skaitymo pamokas vaikai blogai jaučiasi, nes jiems sunku tekste pereiti nuo vienos eilutės pabaigos į kitos eilutės pradžią, išlaikyti dėmesį reikiamoje eilutės vietoje.

Ikimokykliniame amžiuje reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko kalbėjimo ir suvokimo sunkumus: ar jis teisingai suvokia žodžius, gal yra rašybos sunkumų, kurie nebūtinai susiję su skaitymo problemom. Vienas ar du simptomai – dar ne disleksija. Simptomų gali būti daugiau. Kartais apie sutrikimą liudija lėta kalba ir siauras žodynas, žodžių daryba, neteisingas tarimas ir raidžių (garsų) sukeitimas žodžiuose, pastebimi sunkumai gramatiškai derinant žodžius.

Ir tėvai, ir pedagogai pastebi, kai vaikas sunkiai įsisavina naujus žodžius, neįsimena raidžių, skaičių, spalvų, garsų ir daiktų pavadinimų, kartais net savo vardo ir pavardės. Dislektikai sunkiai suvokia rimavimą, todėl negeba atkartoti net trumpo vaikiško eilėraštuko, jiems sunku rišliai atpasakoti matytą filmuką.

Tačiau tai, kad pradinukas rašydamas apverčia raides ir skaičius, ne visada diagnozuojama kaip sutrikimas, nemažai vaikų taip daro, kol išmoksta rašyti.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus fizinius simptomus, susijusius su motorika ir orientavimusi erdvėje. Jei smulkioji motorika vystosi lėtai (vaikui sunku išsivalyti dantis, paimti pieštuką, užsisegti sagas ar užsitraukti užtrauktuką), tai gali būti signalas, kad yra sutrikimas. Kartais vaikui sunku judėti pagal muzikos ritmą, nes jis jo nejaučia.

Priežastys

Priežastys

Mokslui žinomos kelios disleksijos atsiradimo teorijos. Viena iš jų remiasi neuroanatominiais faktoriais. Mokslininkai mano, kad disleksija susijusi su tam tikros kairiojo smegenų pusrutulio zonos aktyvumo sumažėjimu. Dėl to aktyvesnis darosi dešinysis smegenų pusrutulis. Šio disbalanso priežastimi gali būti nėštumo metu motinos persirgtų infekcinių ligų (raudoniukės, pūslelinės, vėjaraupių) komplikacijos, taip pat gimdymo komplikacijos (priešlaikinis placentos atsisluoksniavimas, naujagimio asfiksija), naujagimio kaukolės ir smegenų trauma gimdymo metu, nėštumo metu motinos vartoti narkotikai, vaiko kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje patirtos galvos ir smegenų traumos, sunkūs infekciniai susirgimai (meningitas).

Išskiriamos ir genetinės priežastys. Mokslininkai tvirtina, kad sutrikimas gali būti paveldėtas ir nulemtas kai kurių smegenų neuronų nebrandumo. Ne mažiau svarbūs socialiniai ir aplinkos faktoriai. Skaitymo sutrikimai gali atsirasti, jei pradinėje mokykloje per dideli mokymo krūviai, vaikui nespėja susiformuoti skaitymo įgūdžiai. Šiuo atveju galima kalbėti ir apie pedagoginį apleistumą, kai mokytojai, matydami mokinuko problemą, neskiria jam papildomo dėmesio ir pagalbos. Galbūt mokykloje ir namie vaiką supa neigiama aplinka, bendravimo trūkumas, tada atsiranda izoliacijos sindromas, kuris gali baigtis visišku kalbos netekimu ir paralyžiumi.

Vaiko skaitymo sutrikimai gali atsirasti dėl neteisingo skaitymo mokymo metodo: galbūt buvo pasirinktas per daug sudėtingas mokymo būdas, o gal skaitymo įgūdžiams buvo skiriama per mažai laiko, gal mokymas vyko nekomfortiškomis sąlygomis, pavyzdžiui, su riksmais, grasinimais, triukšmingoje klasėje.

Kai kuriems vaikams ankstyvas dviejų užsienio kalbų mokymas gali turėti neigiamų pasekmių vėliau mokantis skaityti ir rašyti. Apskritai tėvai neturėtų skubėti namie mokyti vaiko skaityti ir rašyti, kol jo psichika nesubrendo šiam mokymosi procesui. Ir visai nesvarbu, kad kaimynų keturmetis Petriukas jau skaito, jūsų vaikas nebūtinai bus tam jau pasiruošęs. Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl nereikia eiti prieš jo prigimtį.

Psichologija

Psichologija

Vaikai su disleksijos sutrikimu mokykloje jaučiasi blogai, nes mato, kaip jų bendraamžiai gerai skaito ir rašo. Todėl save laiko nevykėliais ir gal net kvailais. Jokia čia paslaptis – dažniausiai klasiokai tokius nesėkmingus draugus pašiepia. Dėl to sutrikimų turintys vaikai arba užsidaro savyje ir visų šalinasi, arba dėl nuolatinio nerimo, kad jų problema vėl išlįs į viešumą, elgiasi destruktyviai ir agresyviai. Tokiu savo blogu elgesiu per pamokas dislektikai tarsi stengiasi nukreipti visų dėmesį nuo savo mokymosi problemų.

Vaikas, kuris turi skaitymo ir rašymo sutrikimų, nebūtinai bus hiperaktyvus. Jis gali atrodyti visiškai apatiškas. Gali simuliuoti ligą, kad išvengtų užduoties garsiai skaityti arba pasakoti. Namuose jis atidėlioja skaitymo ir rašymo pamokų ruošą. Be abejo, kenčia visi kiti dalykai, nes skaityti reikia ir matematikos uždavinių sąlygas, ir pratybų sąsiuvinių užduotis.

 

Pagalba

Pagalba

Ką daryti, jei šeimoje auga dislektikas? Žinoma, jam būtina padėti susitvarkyti su šia problema. Su vaiku reikia kantriai, lėtai skaityti, taisyti klaidas, bandyti iš naujo, stengtis, kad kiekvienas žodis būtų suvoktas. Skaityti reikia tokius tekstus, kurie būtų įdomūs. Reikėtų pirkti knygutes su gražiom iliustracijom, stambiu šriftu. Labai puiku, kai prie skaitomo teksto yra iliustracija. Todėl galima rinktis komiksų knygutes.

Skaityti reikia kartu, vaikas gali vesti žodžius pirštuku, po skaitoma eilute galima padėti skirtuką ar liniuotę. Jei raidės „šoka“, galima iš popieriaus iškirpti skirtuką su ilgu langeliu, pro kurį matytųsi tik viena skaitoma eilutė. Pradžioje vienas iš tėvų skaito, o tuo metu vaikas seka pirštuku. Reikia duoti jam galimybę (kai tam bus pasiruošęs) pačiam perskaityti žodį. Tegul ir toliau skaito, kiek gali. O paskui vėl skaito tas, kuris jį moko.

Galima susitarti skaityti paeiliui po sakinį. Vaiko nereikia pertraukti ir skubinti, bet galima pataisyti, abiem katu pakartoti. Svarbiausia – nugalėti nesėkmės baimę.

Vėliau vaikas gali skaityti vienas šnibždėdamas arba tyliai. Ne visada, bet kartais tai pavyksta geriau nei skaityti garsiai, nes kai kurie žodžiai, kurie tekste dažnai pasikartoja, jau atpažįstami vizualiai, todėl jis juos tiesiog mintyse fiksuoja nebeskaitydamas. Tiesa, negalima tyliai skaityti matematikos uždavinių sąlygų, šiuo atveju visi žodžiai turi būti ištarti garsiai ir suprasta sakinio esmė.

Kadangi kartu su disleksija vaikas dažniausiai turi ir disgrafijos sutrikimą, specialistams ir tėvams reikia kantriai dirbti ir su šia problema. Pirmiausia vaiką reikia išmokyti rašyti lėtai, garsiai tariant raides, kaskart perskaityti, ką parašė. Galima mokyti rašyti raides į atskirus langelius, paskui perrašyti jungiant raides eilutėje. Patartina leisti vaikui rašyti įvairiais rašikliais: parkeriu, šratinuku, pieštuku, flomasteriu, galima net lipdyti raides iš plastilino ir iš jų dėlioti žodžius. Šiuo atveju užduotis gali būti tokia: žodis turi tilpti į nustatytą intervalą.

Su vaiku galima žaisti žaidimą – gaminti parduotuvių iškabas, produktų pavadinimų ir kainų korteles.

Tiek mokykloje mokytojai, tiek namie tėvai neturėtų vertinti vaiko skaitymo ir rašymo pažymiais. Savivertei pakelti galimas tik teigiamas pastangų vertinimas. Nes vaiko skaitymo ir rašymo įgūdžiai niekada neatitiks mokymo standartų.


Pasidalink su draugais!