Inkstų nepakankamumas

Nors inkstų nepakankamumą įprasta vadinti liga, tačiau medikai ją apibūdina kaip patologinę būseną, kuri išsivysto dėl įvairių susirgimų, tarp jų ir tų, kurie su inkstais nesusiję.

Pagal tai, kaip greitai vystosi patologija, inkstų nepakankamumas gali būti ūmus ir chroniškas. Ūmus pasireiškia staigiai ir vystosi labai greitai, bet yra išgydomas. Chroniška forma vystosi lėtai, pradžioje gali būti beveik nepastebima, o kai jau diagnozuojamas nepakankamumas, dažniausiai atstatyti funkcijos nebeįmanoma.

Kalbant apie inkstų nepakankamumą pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokią funkciją mūsų organizme atlieka inkstai. Taigi pagrindinė jų funkcija – valyti kraują  ir išskirti šlapimą. Žmogaus kūne cirkuliuoja apie 4-6 litrus kraujo, kuris, tekėdamas per inkstų arterijas ir filtrus (nefronus), yra išvalomas nuo kenksmingų medžiagų. Kaip tai vyksta? Kai virškinimo metu organizmas iš maisto pasisavina tai, kas jam reikalinga, nereikalingi ir kenksmingi medžiagų apykaitos produktai patenka į kraują, o inkstai šias medžiagas išvalo.

Dar inkstai reguliuoja vandens ir mineralinių medžiagų balansą. Filtruojamos medžiagos susimaišo su vandeniu ir virsta šlapimu. Per inkstus ir šlapimtakius praėjęs šlapimas surenkamas šlapimo pūslėje, o paskui pašalinamas iš organizmo.

Jei inkstai kenksmingų medžiagų nepašalins, jos pasiliks kraujyje ir nuolat cirkuliuodamos kenks organizmui. Taigi kai inkstai praranda gebėjimą filtruoti, organizme pradeda kauptis kenksmingos medžiagos ir skysčiai.

Be paminėtų funkcijų, inkstai gamina aktyviosios formos vitaminą D, kuris padeda absorbuoti iš maisto kaulams reikalingą kalcį. Be to, inkstai padeda reguliuoti kraujospūdį ir skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą.

Sutrikus inkstų veiklai, išsibalansuoja beveik visų organų funkcijos. Todėl šis organas išties labai svarbus.

Dažniausiai užduodami klausimai

Dažniausiai užduodami klausimai

Ar dėl inkstų funkcijos nepakankamumo žmogus gali mirti?

Taip, gali, jei gydymas buvo neteisingas ir neveiksmingas, susigriebta per vėlai. Tikrai yra grėsmė, jei ligonis dusta, kosi – vadinasi, plaučiuose kaupiasi skysčiai; jei atsikosi su krauju ir pastebimas poodinis ar vidinis kraujavimas. Kiti požymiai – raumenų spazmai, sunkūs širdies ritmo sutrikimai, kartais prarandama sąmonė ar net ištinka koma.

Ar inkstai sensta?

Taip, inkstai „sensta“, bet labai nevienodai. Trečdalio žmonių inkstų funkcija išlieka nepakitusi, trečdalio pablogėja vidutiniškai, dar trečdalio – smarkiai, todėl aštuoniasdešimtmečio paciento glomerų filtracijos greitis gali būti tik 40–60 ml/min., t. y. sumažėjęs perpus.

Kieno persodintas inkstas geriau prigyja: mirusio donoro ar giminaičio?

Kaip paciento kūnas priims naują inkstą, priklauso nuo jo amžiaus bei medicininės būklės. Paprastai 75-80 proc. organų, paimtų iš mirusių donorų, funkcionuoja daugiau kaip metus po operacijos. Tačiau gyvų giminaičių transplantuoti organai dažnai prigyja ir funkcionuoja geriau. Taip yra todėl, kad jie geriau atitinka.

Ar organo donoro kraujo grupė privalo būti tokia pati, kaip recipiento?

Nebūtinai. Seniau donoro kraujo grupė turėdavo sutapti su paciento arba būti suderinama. Šiuolaikinė medicina tapo pažangesnė, todėl šis rodiklis nebėra svarbus, dabar galimas inksto persodinamas iš donoro, kurio kraujo grupė kita.

Peritoninė dializė – kokia tai procedūra?

Tai pažangesnė metodika nei hemodializė. Deja, Lietuvoje taikoma ribotai, nustatytos kvotos ir ne visi norintys ją gauna. Peritoninė dializė taikoma pacientams, kuriems yra diagnozuota galutinės stadijos lėtinė inkstų liga. Tai pakaitinis inkstų gydymas, atliekamas per specialų kateterį, kuris yra įvestas į pilvo ertmę. Keturis kartus per dieną yra pilami tirpalai, kurie vėliau išpilami. Tokiu būdu išplaunamos toksinės medžiagos, susidariusios dėl inkstų veiklos sutrikimų. Peritoninę dializę žmogus gali atlikti ir namuose pats.

Priežastys

Priežastys

Pagrindinės inkstų nepakankamumo priežastys yra aukštas kraujo spaudimas ir cukrinis diabetas. Kai kuriais atvejais nepakankamumą gali sukelti infekciniai susirgimai, sušalimai ir nušalimai arba nudegimai, apsinuodijimai toksinėmis medžiagomis, per dozavus vaistų arba vartojant netinkamas jų kombinacijas, įvairūs šokai (trauminis, anafilaksinis, operacinis ir kt.), dehidratacija, inkstų venų trombozė, įvairios ligos. Labai retais atvejais kaltas būna paveldimumas.

Inkstų nepakankamumą gali išprovokuoti alkoholizmas, narkomanija, rūkymas, nutukimas, piktybiniai augliai ir netgi senatvė.

Kartais sutrikimą išprovokuoja pačių inkstų ligos ar šlapimo nutekėjimo sutrikimai (dėl prostatos onkologijos, retroperitoninės fibrozės).

Kalbant apie ligonių amžių, tai inkstų nepakankamumas dažniau išsivysto senyvo amžiaus žmonėms, sergantiems įvairiomis lėtinėmis ligomis (cukriniu diabetu, širdies nepakankamumu, hipertenzija ir pan.).

Inkstų nepakankamumą gali išprovokuoti kraujo perpylimas (kai nesutampa kraujo grupės), ilgai besitęsianti toksikozė nėštumo metu, miokardo infarktas, auglio ar akmenų susidarymas šlapimtakyje.

Apibendrinant galima pateikti tokią statistiką. Apie 59 proc. ūmaus inkstų nepakankamumo atvejų būna dėl traumų arba operacijų pasekmės, apie 39 proc. – dėl medikamentinio gydymo ir tik 2 proc. tenka nėštumo sukeltoms pasekmėms.

Simptomai

Simptomai

Kaip buvo minėta, visiškai atstatyti inkstų funkcijas galima tik tada, kai laiku pradedamas gydymas. Negalavimas gali pasireikšti per labai trumpą laiką – nuo kelių valandų iki 7 parų. Svarbiausia – neignoruoti pasikeitusios savijautos ir pirmųjų simptomų.

Ūmiam inkstų nepakankamumui būdingos 4 stadijos. Pradinėje simptomus lemia ligos priežastis. Tai gali būti intoksikacija, patirtas šokas ar infekcinė liga. Jei prasidėjo infekcinis inkstų sutrikimas, ligonis skundžiasi galvos skausmais, bendru silpnumu. Kartais pastebimas šlapimas su krauju ir pats šlapinimasis skausmingas. Pasireiškia ir kiti simptomai: krečia šaltis, pakyla temperatūra, oda pabąla arba įgauna gelsvą atspalvį, sutrinka širdies ritmas, nukrenta kraujospūdis.

Antroje, (oligoanurijos) stadijoje, sutrinka šlapimo išsiskyrimas, kraujyje kaupiasi azotas ir fenolis. Tai gali tęstis 1-2 savaites. Tuo metu žmogus praranda apetitą, jį pykina, jaučia silpnumą, skauda ir svaigsta galva, kamuoja nemiga, burnoje jaučiamas amoniako kvapas, gali pasitaikyti plaučių kraujosruvų.

Trečia stadija (poliurijos) yra sunkiausia ir pavojingiausia gyvybei. Tuo metu ligonis mažai arba visai nesišlapina, dėl organizmo užsiteršimo pykina ir žmogus vemia, visai nebenori valgyti, jam sutrinka kvėpavimas ir širdies veikla, pakyla kraujo spaudimas, kartais prarandama sąmonė ir gali ištikti koma. Dėl iš organizmo nepašalinamų skysčių išoriškai pastebimas kūno svorio padidėjimas, tinsta galūnės.

Ketvirtoje stadijoje, kuri vadinama atstatomąja,  viską lemia tai, ar sėkmingai ir laiku buvo pradėtas gydymas antroje stadijoje. Jei ligonis buvo gydomas, palaipsniui iš organizmo šalinamas perteklinis skystis, sumažėja patinimai, kraujas valosi nuo toksinių medžiagų. Šiam etapui būdinga tai, kad pamažu atsistato inkstų funkcijos. Tai gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Chroniškas inkstų nepakankamumas gali atsirasti dėl glomerulonefrito, akmenų susidarymo inkstuose, šlapimtakio nepraeinamumo, inkstų policistozės, kai kurių ilgai vartojamų medikamentų, cukrinio diabeto, chroniško pielonefrito. Chroniškas inkstų funkcijos nepakankamumas – tai jau nebegrįžtami procesai inkstuose. Nes sutrinka šlapimą išskiriančioji funkcija, dėl susikaupusių azoto apytakos produktų atsiranda uremija. Pradinėje stadijoje simptomai dar nėra aiškiai pastebimi, pakitimus galima pamatyti tik atlikus specialius tyrimus. Deja, simptomai pasirodo tik tada, kai jau pažeista apie 90 proc. nefronų (inkstų filtrų). Todėl labai svarbu laiku pastebėti pirmuosius inkstų nepakankamumo simptomus ir pradėti gydymą.

Į ką kiekvienas žmogus turėtų atkreipti dėmesį, kad galėtų laiku kreiptis į gydytoją? Išvardinsime 10 pagrindinių simptomų, kurie gali liudyti apie inkstų nepakankamumą.

  1. Apie tai, kad kažkas negerai su inkstais, liudija tinstančios kojos. O tinsta jos dėl to, kad sutrinka skysčių pertekliaus šalinimas iš organizmo.
  2. Šlapinimosi sutrikimai. Galima pastebėti, kad pasikeitė šlapimo spalva, jis pasidarė tamsus. Pasikeitė ir šlapinimosi dažnis – einama rečiau ir išsiskiria mažesnis kiekis.
  3. Žmogus jaučia nuolatinį nuovargį ir bendrą silpnumą. Sutrikus inkstų funkcijai kraujyje sumažėja eritrocitų kiekis, o šie raudonieji kūneliai organizme perneša deguonį, tad jo trūkstant žmogus jaučia jėgų stygių. Be to, gali išsivystyti mažakraujystė.
  4. Sumažėja arba visai dingsta apetitas. Kadangi organizme ima kauptis kenksmingos medžiagos (šlapalas ir kreatininas), žmogus ima jausti šleikštulį, jį nuolat pykina.
  5. Atsiranda odos išbėrimai. Kai toksinės medžiagos nepašalinamos su šlapimu, jos ima „lįsti“ per odą, todėl susidaro spuogai.
  6. Kai išsivysto mažakraujystė, organizmas, taip pat ir smegenys, nepakankamai aprūpinami deguonimi, žmogus blogai jaučiasi, jam sunku susikaupti ir atlikti įvairias užduotis. Dėl inkstų nepakankamumo plaučiuose ima kauptis skysčiai, todėl žmogui darosi sunku kvėpuoti, giliai įkvėpti. Sutrinka ir širdies darbas.
  7. Galima pastebėti, kad net būnant šiltoje patalpoje yra šalta, krečia drebulys. Kartais pakyla temperatūra.
  8. Nuolat besilaikantis aukštas kraujospūdis trikdo inkstų veiklą.
  9. Jei burnoje jaučiamas amoniako kvapas ir metalo skonis, tai aiškus signalas, kad blogai funkcionuoja inkstai. Tai dėl organizme susikaupusio šlapalo, kuris išsiskiria per seiles.
  10. Dar vienas signalas – skausmas apatinėje nugaros dalyje ir šonuose. Tai gali būti ne tik dėl inkstuose susidariusių akmenų, bet ir dėl paveldimos inkstų policistozės.
Diagnozavimas

Diagnozavimas

Kad atskirtų ūmų inkstų nepakankamumą nuo chroniško, gydytojas turi atpažinti specifinius simptomus, atlikti šlapimo ir kraujo tyrimus, o kad pamatytų inkstų išorinį vaizdą, atliekamas ultragarsinis tyrimas bei rentgenograma. Būtina diagnozuoti (jei tai ūmus atvejis) inkstų nepakankamumo formą (prerenalinė, renalinė, postrenalinė).

Diagnozuojant inkstų funkcijos nepakankamumą labai svarbu išsiaiškinti pirminę informaciją apie ligos pradžią: ar ligoniui pastaruoju metu buvo atlikta operacija, kokius medikamentus vartojo, ar turi kokių lėtinių ligų.

Būtinai bus atliekamas ultragarsinis inkstų tyrimas. Bendrai organizmo būklei įvertinti atliekami išsamūs laboratoriniai kraujo tyrimai. Imamas kraujo serumas ir jame nustatomas kreatinino ir šlapalo kiekis (tai baltymų skaidymosi produktai, kurie iš organizmo pašalinami tik su šlapimu). Padidėjęs kreatinino kiekis rodo esant chronišką inkstų nepakankamumą. Šlapalo lygis, skirtingai nei kreatininas, ne visada yra inkstų nepakankamumo požymis. Pastaruoju metu tikslesnei inkstų būklei diagnozuoti naudojamas specialus rodiklis – glomerulų filtracijos greitis. Jis nustatomas pagal tam tikras formules atsižvelgiant į paciento ūgį, svorį, lytį.

Esant chroniškam inkstų nepakankamumui pastebimas mažas hemoglobino ir eritrocitų kiekis, tai liudija apie anemiją. Dar vienas rodiklis – hematokrito kiekis, kuris rodo, kokią procentinę kraujo dalį sudaro eritrocitai. Nuo hematokrito kiekio priklauso kraujo tirštumas. Jei žmogus skundžiasi chronišku inkstų nepakankamumu, paprastai hematokrito kiekis mažas. Mažas trombocitų kiekis gali reikšti galimą kraujavimą, nes sumažėjęs kraujo krešėjimas. Padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje liudija apie galimą cukrinį diabetą, o šis susirgimas savaime yra chroniško inkstų nepakankamumo palydovas. Padidėjęs kalio kiekis kraujo plazmoje gali liudyti ne tik apie kritišką inkstų būklę, bet ir širdies ritmo sutrikimus.

Bendras cholesterolio kiekis gali būti normalus, tačiau dažniausiai bendrame skaičiuje „gerojo“ cholesterolio trūksta, o „blogasis“ yra padidėjęs.

Apie chronišką inkstų nepakankamumą liudija sumažėjęs kalcio ir padidėjęs fosforo kiekis kraujyje.

Atlikus šlapimo tyrimą galima iš dalies nustatyti priežastį, sukėlusią chronišką inkstų nepakankamumą. Tai rodo maža šlapimo koncentracija. Jei aptinkama leukocitų, vadinasi yra šlapimo takų infekcija. Kuo labiau progresuojantis inkstų nepakankamumas, tuo daugiau aptinkama šlapime baltymo.

Padidėjusi šlapimo rūgštis gali reikšti akmenų susidarymą inkstuose.

Kartais sudėtingesniais atvejais ir tikslesnei diagnozei atliekama inkstų biopsija: paimamas mažas inkstų audinio gabalėlis, kuris ištiriamas per mikroskopą.

Atliekami ir kiti tyrimai, pavyzdžiui, inkstų tyrimas ultragarsu, kurio metu galima nustatyti organo dydį, pastebėti auglius, akmenis ar cistas. Kompiuterinė tomografija ir magnetinis rezonansas leidžia pamatyti visą pilvo sritį ir daug smulkesnius pakitimus (auglius, akmenis, cistas iki 5 mm dydžio) nei tiriant ultragarsu.

Gydymas

Gydymas

Tyrimais įrodyta, kad anksti diagnozavus inkstų ligą ir laiku pradėjus gydymą, galima sulėtinti inkstų nepakankamumo progresavimą. Inkstų nepakankamumas nėra labai dažnas negalavimas, serga maždaug 1 iš 1000 gyventojų, tačiau išlaidos šių ligų gydymui, o ypač dializėms, yra labai didelės. Progresuojant ligai paprastai žmogus ilgam lieka nedarbingas, kartais net neįgalus, nes sutrikus inkstams užklumpa ir kitos sunkios ligos, kamuoja padidėjęs kraujospūdis.

Sergant inkstų nepakankamumu būtina keisti mitybą, racione riboti baltymus. Taip pat reikėtų žinoti, kad esant lėtiniam inkstų nepakankamumui iš organizmo nėra pašalinamas fosforas, sutrinka kalcio apykaita, o tai gresia kaulų retėjimu. Kadangi fosforo yra daugelyje maisto produktų, jo išvengti neįmanoma. Todėl gydytojas turėtų išrašyti fosforą surišančių vaistų.

Inkstų funkcijos nepakankamumo gydymas priklauso nuo ligos išsivystymo laipsnio. Svarbu, kad ligonis būtų nuolat stebimas šeimos gydytojo ar nefrologo. Tai būtina norint išvengti greito inkstų ligos progresavimo ir galimų komplikacijų.

Diagnozavus inkstų funkcijos nepakankamumą skiriamas kompleksinis gydymas. Svarbiausia yra nepabloginti inkstų funkcijos, sulėtinti ligos progresavimą ir kontroliuoti  išgeriamų skysčių kiekį. Gresiančios arba jau išsivysčiusios mažakraujystės gydymui skiriamas eritropoetinas, kuris vieną ar kelis kartus per savaitę švirkščiamas po oda.

Ūmaus inkstų nepakankamumo priežasčių koregavimui pašalinamos kliūtys šlapimui nutekėti, koreguojama hipovolemija (cirkuliuojančio kraujo kiekio sumažėjimas organizme), reguliuojamas kraujospūdis, skysčių, elektrolitų ir rūgščių-šarmų balansas.

Ligoniui su chronišku inkstų nepakankamumu yra dvi išeitys: hemodializė ir inksto persodinimas (transplantacija). Hemodializės metu prijungus specialų aparatą su vienkartiniu filtru valomas kraujas, iš jo pašalinami kenksmingi medžiagų apykaitos produktai ir skysčiai. Procedūra atliekama ligoninėje arba specializuotoje hemodializės įstaigoje tris kartus per savaitę. Kiekviena procedūra trunka apie 4 valandas. Pradžioje būna, kad žmogų pykina, mėšlungis traukia raumenis, tačiau  per kelis mėnesius prie procedūros priprantama. Pradėjus hemodializę svarbi dieta. Tenka rinktis tokį maistą, kuris sumažintų kraujyje besikaupiančias atliekas. Tenka riboti išgeriamus skysčius. Nes kai inkstai nedirba, skysčiai kaupiasi kūne. Nuo pernelyg daug skysčių audiniai patinsta, dėl to gali pakilti kraujo spaudimas ir atsirasti rūpesčių su širdimi. Patartina vengti druskos, apriboti pieno, sūrio, riešutų, vartojimą, nes šiame maiste yra fosforo, kuris išstumia iš organizmo kalcį. Dažniausiai gydytojai išrašo papildomų vaistų, kad pacientas išvengtų problemų su kaulų retėjimu.

Kita išeitis – inksto transplantacija. Tai operacija, kurios metu sveikas donoro inkstas persodinamas į sergančiojo kūną. Naujas inkstas ima veikti tuoj pat, arba tai užtrunka iki kelių savaičių, kol jis ima išskirti šlapimą. Pageidautina, kad donoro kraujas ir audiniai artimai sutiktų su organą gaunančiojo. Priešingu atveju gaunančiojo imuninė sistema naują inkstą atmes. Todėl laboratorijoje iš anksto atliekami specialūs kraujo kūnelių testai. Operacija užtrunka nuo 3 iki 6 valandų. Įprastai po operacijos dar apie mėnesį tenka pabūti ligoninėje. Kai pacientas išvyksta namo, vėliau jis turi reguliariai lankytis poliklinikoje. Transplantacija nėra išgijimas. Visada lieka atmetimo tikimybė, net jei pagal visus rodiklius inkstas tiko. Po operacijos visada skiriami vaistai nuo organo atmetimo – imunosupresantai. Juos reikia vartoti kasdien, kol funkcionuos naujasis inkstas. Bet ir tai nesuteikia visiškos garantijos, kad šie vaistai sustabdys atmetimo reakciją. Jei taip nutiktų, vėl tektų grįžti prie dializės ir laukti naujos transplantacijos.

Komplikacijos

Komplikacijos

Inkstų nepakankamumo progresavimas susijęs su daugelio organų pakitimais. Vienas dažniausiai pasitaikančių – anemija (mažakraujystė), kuriai būdingas raudonųjų kūnelių sumažėjimas žemiau normos, tada organizmas negauna pakankamai deguonies ir žmogus nuolat jaučiasi pavargęs, mieguistas.

Normaliai funkcionuojantys inkstai gamina eritropoetiną, kuris stimuliuoja kaulų čiulpų veiklą. Šis hormonas stimuliuoja eritrocitų gamybą. Kai inkstai sunegaluoja, organizme vyksta įvairių mineralinių elementų pakitimai. Vienas iš tokių – iš organizmo išplaunamas kalcis, dėl to kaulai tampa trapūs, gresia lūžiai.

Kai po inksto persodinimo operacijos pacientui išrašomi imunosupresantai, gydymas šiais vaistais dažniausiai turi pašalinį poveikį – jie silpnina imuninę sistemą, todėl lengviau „pasigauti“ infekciją. Dėl kai kurių vartojamų hormoninių vaistų gali pasikeisti žmogaus išvaizda: papilnėti veidas, priaugti svorio, gali išberti, šiek tiek padidėti plaukuotumas. Kai kurie vaistai gali sukelti kataraktą, kitiems padidėja skrandžio rūgštingumas.

Liaudies medicina

Liaudies medicina

Kiekviena kartą prieš imantis liaudies medicinos siūlomų metodų būtina pasitarti su tradicinės medicinos specialistu. Net jei vaistažoles perkame vaistinėje.

Inkstų nepakankamumui gydyti galima vartoti džiovintų ir sumaltų varnalėšos šaknų miltelius. Arbatą ruošti geriau iš vakaro, kad per naktį ji susistovėtų. Vienos šaknies miltelius reikia užpilti stikline verdančio vandens, uždengti. Kitą dieną dozę išgerti per 3-4 kartus.

Ūmaus inkstų nepakankamumo atveju tinka granatų sultys. Reikia išgerti po stiklinę ryte ir vakare. Ir taip gydytis 2 mėnesius.

Tinka linų sėmenys. Reikia šaukštelį sėmenų užpilti stikline verdančio vandens ir pavirinti 2-3 min. ant lengvos ugnies. Nuovirą palikti atvėsti,  po poros valandų išgerti per 3-4 kartus.

Krapų sėklos malšina uždegiminius procesus ir varo šlapimą.  Reikia paimti 1 dalį krapų sėklų, sumalti ir užpilti 20 dalių vandens. Gerti po pusę stiklinės 4 kartus per dieną.

Kadagio uogos varo šlapimą. Reikia 1 šaukštą uogų užpilti stikline verdančio vandens ir palaikyti valandą. Perkošti ir gerti po 1 šaukštą 4 kartus per dieną.

Asiūklis turi ne tik šlapimą varančių, bet ir baktericidinių savybių, jis padeda atstatyti skysčių ir elektrolitų balansą. Reikia 3 šaukštus džiovinto asiūklio užpilti puse litro vandens ir lėtai pavirti 30 min., perkošti ir išgerti per dieną.

Galima pasigaminti vaistažolių mišinio užpilo, kuris padės nuraminti uždegiminį procesą ir tiks kaip šlapimą varanti bei antiseptinė arbatą. Reikia paimti 30 g juodmedžio žiedų, trispalvės dirvinės našlaitės, jonažolės, šeivamedžio uogų, 50 g kiaulpienės ir 50 g ramunėlių. Šio mišinio 1 šaukštelį užpilti stikline verdančio vandens ir pavirinti 3 min. Po 10 min. nukošti ir gerti 3 kartus per dieną prieš valgį


Pasidalink su draugais!