Dažniausiai užduodami klausimai

Kaip palaikyti gražią jukos išvaizdą?

Pirma, augalas neturėtų patirti sausros, nes jukos mėgsta drėgmę. Antra, būtina saugoti augalą nuo užsistovėjusio vandens, kadangi tai gali paskatinti šaknų puvimą. Be abejo, mineralinės trąšos, pakankamai šviesos ir šilumos.

Jei lauko juką užpuolė skruzdėlės, ką daryti?

Jei ant augalo atsirado skruzdės, vadinasi, arba jau yra, arba tuoj bus amarų. Bet iš kitos pusės, skruzdes gali vilioti saldus žydinčios jukos nektaras, jo gali būti ir ant stiebo. Todėl vertėtų stebėti, ar neatsiras amarų. Gal skruzdės paprasčiausiai pasivaišins ir išeis.

Juka užaugo iki lubų. Ką daryti?

Galima kam nors padovanoti, kas turi dideles patalpas. Galima tiesiog nupjauti viršūnę, medis ims labiau šakotis. Tik šiuo atveju teks pasinaudoti hormoniniu preparatu, pavyzdžiui, citokinine pasta, kurios aktyvioji veiklioji medžiaga slopina pagrindinio stiebo vystymąsi, skatina žiedinių ir šoninių ūglių augimą. Dar galima tiesiog išpjauti dalį kamieno ir iš jo auginti naują juką.

Kokių gydomųjų savybių turi juką?

Medicinoje naudojama tik viena rūšis – Šidigerio juka. Jos cheminė sudėtis išties turtinga. Tai vitaminai, mikroelementai, antioksidantai, augalinis aliejus. Labiausiai farmacininkus domina steroidiniai saponinai, kuriuos chemiškai perdirbus gaunami hormoniniai preparatai. Juka turi priešuždegiminių, priešalerginių, imunitetą stiprinančių savybių. Liaudies medicinoje su jukos preparatais gydomas artritas, vidurių užkietėjimas, skrandžio ir odos ligos. Kosmetikoje jukos lapai įeina į kai kurių veido kaukių ir plaukų skalavimo skysčių sudėtį, gydoma aknė, spuogai.

Rūšys

Nepaisant daugybės jukų įvairovės, mūsų namuose ar įstaigose auginamos tik kai kurios rūšys.

Dramblinė juka pavadinimą gavo pagal išvaizdą: jos kamienas primena dramblio koją. Natūraliose sąlygose medis siekia 9 metrus, o mūsų namuose auginamas vazonuose užauga kuklesnio dydžio – iki 2 metrų. Sumedėjęs kamienas šakojasi, kiekviena šaka baigiasi skrotele su kietais, aštriais  pluoštiniais lapais. Brandaus amžiaus juka vasarą sukrauna didžiulę žiedynų „šluotą“.

Alavijinė juka auga labai lėtai, namų sąlygomis gali užaugti iki 2 metrų. Sumedėjęs ir šakotas medelis paprastai žydi vasarą nedideliais baltais žiedais, padengtais rausvu apnašu.

Juka ispaniškas durklas gali būti ir aukštas medis, ir apvalus krūmas. Stiebas labai retai kada šakojasi. Lancentiški, dantyti, šiurkštūs lapai su smaigaliu ant galo užauga iki 60 cm. Žiedynas primeną šluotelę su daugybe didelių baltai rausvų varpelių, žiedynkotis užauga iki 2 metrų aukščio.

Šidigerio juka – bekamienė, centre stambi skrotelė su į šalis styrančiais ilgais siaurais šiurkščiais lapais. Ši jukos rūšis dažniausiai naudojama vaistų gamyboje.

Lauke auginamos jukos, kurios mūsų sąlygomis ištveria žiemą – pluoštinė ir melsvoji.

Pluoštinė juka neturi stiebo, jos siauri su aštriomis viršūnėmis lapai auga iš rozetės ir besišakodami į šalis sudaro įspūdingą dygų kupstą. Tėvynėje ši juka užaugina iki 4 m aukščio žiedyną, mūsų gėlynuose jis perpus žemesnis. Augalas žydi vidurvasarį, žiedai kvepia, jį lanko vabzdžiai, tačiau nužydėjęs sėklų nesubrandina.

Pirmaisiais metais pasodinta pluoštinė juka beveik neauga, tačiau antraisiais metais „apsipranta“ su nauja vieta, pradeda leisti šaknis ir lapus. Augalas gali ištverti net sausras, nes jo šaknys labai ilgos ir pasiekia gilesnius grunto sluoksnius.

Nors pluoštinė juka atspari šalčiams, vis dėlto rekomenduojama žiemą ją pridengti. Jei žiema bus šalta ir sausa, juka nenukentės, tačiau dažni atlydžiai ir staigūs užšalimai gali pakenkti.

Melsvoji juka mažiau atspari šalčiui. Ji taip pat neturi stiebo, apie 70 cm ilgio melsvai žali siauri lapai su baltais pakraščiais auga iš centro. Paprastai vasarą juka sukrauna žiedyną su svyrančiais gelsvais arba žalsvai baltais varpelio formos žiedais, žiedkotis gali išaugti virš 2 metrų.

Lauke auginamos jukos mėgsta saulėtą užuovėją, augalas nėra labai reiklus dirvai, bet geriau augs lengvoje, purioje žemėje, kur nesusikaupia vanduo ir laisvai cirkuliuoja oras.

Prieš šalčius vertėtų pamulčiuoti žemę aplink jukos šaknis, o patį augalą pridengti vandeniui nepralaidžiu stogeliu-piramide, po kuriuo ant lapų galima užmesti eglišakių ar šiaudų.

Priežiūra patalpoje

Apšvietimas. Geriausiai juka jaučiasi šviesioje ir šiltoje vietoje. Ypač daug šviesos (bet ne tiesioginių saulės spindulių) reikia jaunam augalui. Todėl optimaliausia vieta – rytinė arba vakarinė pusė. Jei jau juka auga pietinėje pusėje, reikėtų pagalvoti apie galimybę vidurdienį pritemdyti tiesioginius saulės spindulius.  Jei patalpoje per mažai šviesos, reikėtų įrengti dirbtinį apšvietimą, kad juka gautų šviesos 16 valandų per dieną. Žiemą taip pat.

Vasarą juką galima išnešti į lauką, parinkti vietą, kad augalas gautų ne tiesioginių, o išsklaidytų saulės spindulių, kad netrauktų skersvėjai. Taip pat vieta neturėtų būti drėgna. Jei jau jukos neįmanoma išnešti į lauką, tai vasarą reikėtų dažniau vėdinti patalpą, kur ji auga.

Temperatūra. Pavasarį ir vasarą jukai reikia malonios 20-25^oC šilumos. Jei vazonas stovi prie lango, pro kurį tvieskia saulė, augalas gali perkaisti ir nudegti. Jei jau taip nutiko, vazoną reikėtų patraukti nuo lango, o kai augalas atvės, apipurkšti jį kambario temperatūros vandeniu. Rudens ir žiemos sezonais jukai užtenka 8-12^oC temperatūros. Jei patalpoje bus šilta, tačiau trūks šviesos, juka ims auginti silpnus ūglius, kurie ilgainiui sunyks. Nusilpusį augalą dažniausiai užpuolą kenkėjai,  augalas ima mesti lapus. Jei namų sąlygos neleidžia žiemos sezonu jukai suteikti vėsos, ją reikėtų per visą rudenį kiek įmanoma ilgiau palaikyti atvirame ore, o sekančių metų pavasarį kuo anksčiau išnešti į lauką. Jei augalas lauke stovės nuo vėjų apsaugotoje vietoje, jam nepakenks ir nedidelis šaltukas.

Laistymas. Kaip dažnai ir gausiai laistyti juką, priklauso nuo to, kokio dydžio ji pati yra ir kokio dydžio vazone auga, iš kokios medžiagos vazonas, kokiu substratu jis užpildytas. Taip pat svarbu, kokia patalpos temperatūra ir kokia oro drėgmė. Kai šilta, juka laistoma gausiai. Laistyti reikia tada, kai viršutinis vazono žemės sluoksnis išdžiūsta apie 5 cm.

Rudenį laistymą reikėtų mažinti, o žiemą galima ir visai nutraukti (jei juka žiemoja 8-12^oC temperatūroje). Priešingu atveju nuo drėgmės pertekliaus gali pradėti pūti šaknys ir augalas žus.

Oro drėgmė. Jukas, kurios nemėgsta sausros, o patalpoje šilta ir sausa, būtina kasdien purkšti virintu kambario temperatūros vandeniu. Purkšti reikėtų tuo metu, kai augalo neapšviečia saulė, nes dėl vandens lašelių sukelto optinio efekto gali nudegti jukos lapai. Galima ir kita išeitis: vazoną su augalu įstatyti į padėklą su šlapiu keramzitu ar žvyru. Kad augalas visada atrodytų gražus, rekomenduojama jį retkarčiais nuplauti po dušu (tuo metu gruntą reikėtų apdengti polietileno plėve).

Tręšimas. Pavasarį ir vasarą juką būtina reguliariai (kas 2-3 savaites) tręšti mineralinių trąšų skiediniu (kaip nurodyta trąšų naudojimo instrukcijoje). Galima netgi tręšti per lapus, purškiant apatinę jų pusę. Be to, juka labai mėgsta mėšlo raugą.

Auginimo ypatybės. Dažniausiai juka auga iš vieno stiebo, tačiau kol augalas dar jaunas, įmanoma suformuoti ir kelias šakas. Pavasarį arba vasaros pradžioje aštriu peiliu nupjaunama jukos viršūnėlė (apie 5-10 cm), kad ant stiebo liktų šiek tiek lapų. Pjūvio vietą būtina užbarstyti medžio anglimi. Po kurio laiko šalia nupjautos vietos pasirodys būsimų šakų užuomazgos.

Persodinimas. Geriausia persodinimo laikas – pavasaris. Parenkant augalui naują indą, būtina pagalvoti ne tik apie substratą, bet ir apie gerą drenavimą. Į vazono dugną reikia pripilti keramzito granulių, stambaus žvyro arba skaldytų plytų. Gėlių parduotuvėse galima nusipirkti specialiai jukoms paruošto substrato. Ruošiant substratą patiems reikėtų rinktis neutralias durpes (рН 6,0-6,5),  jas maišyti su stambiu smėliu (jis turi sudaryti 30 proc. viso mišinio).

Persodinant pageidautina išsaugoti kiek galima daugiau senojo žemės gumulo aplink šaknis. Todėl geriausias būdas – ištraukti augalą iš senojo vazono ir  šiek tiek nukračius senąsias žemes įstatyti į didesnį indą ir apipilti nauju substratu. Persodinant juką reikėtų apžiūrėti, ar nėra papuvusių šaknų, kurias būtina nukarpyti.

Dauginimas

Tėvynėje augančios jukos dauginasi sėklomis, mūsų klimato sąlygomis žydinčios jukos labai retai subrandina sėklas. Jei jau pavyktų surinkti sėklų, jos sėjamos iškart po surinkimo į žemės mišinį (vienodomis dalimis velėninė+lapinė+smėlis). Pasėlis pridengiamas stiklu, kurį reikia kasdien pakelti vėdinimui, nuvalyti, žemę sudrėkinti. Daigai pasirodo maždaug po mėnesio. Ūgtelėję daigai pikuojami į 6 cm dydžio vazonėlius ir palaipsniui  grūdinami. Po metų daigai perkeliami į 8-9 cm vazonus.

Kur kas produktyvesnis yra jukos dauginimas kamieno dalimis, viršūnių auginiais, gumbais ar dalinant kerą. Pavasarį atšilus žemei lauke augusios jukos senas keras padalijamas į tiek dalių, kiek yra susiformavusių skrotelių. Kai dauginama gumbais, nuo seno kero sekatoriumi atskiriamos gumbo dalys su išsivysčiusiais pumpurais. Dalinant gumbą būtina atpjautas dalis truputį palaikyti saulėje, kad pjūvio vieta apdžiūtų. Po to sodinti į atvirą gruntą ar vazoną 10-15 cm gylyje. Pirmieji lapeliai pasirodys po 1-2 mėnesių, bet kartais sudygsta tik po metų.

Dauginant kambarines jukas, kurios paprastai turi kamieną, geriau naudoti sveiką augalą. Tačiau kartais gelbėjamas pasiligojęs, iš kurio išpjaunamos sveikos dalys.

Perkant iš Olandijos atvežtas parafinu užpiltas dramblinės jukos stiebo dalis, būtina apžiūrėti, kad išpjova nebūtų apdžiuvusi ar papuvusi, pakuotėje turi būti nurodytas viršutinis ir apatinis išpjovos galas.

Jei ant perkamos stiebo dalies pakuotės nepažymėta, kuri jo dalis yra viršutinė ir apatinė, nuopjovą galima tiesiog  paguldyti ant substrato ir iki pusės įspausti į jį. Po tam tikro laiko ant nuopjovos atgys pumpurai. Kai po jais pasirodys šaknys, galima bus atskirti nuo motininio stiebo.

Jukos dauginimas stiebo dalimis rekomenduojamas tada, kai nėra tikslo užauginti didžiulį medį. Tiesiog kai augalas pasidaro per didelis, galima jį atnaujinti. Vasarą nupjaunama ne mažesnė nei 20 cm kamieno dalis ir įsmeigiama į drėgną durpių ir smėlio mišinį, indas pastatomas pavėsyje, galima net lauke. Virš grunto kyšančią viršutinę stiebo dalį reikėtų užtepti sodo tepalu. Įsišaknijimo procesas trunka apie 2 mėnesius.

Dauginant juką stiebo viršūnėlėmis, nupjauta viršūnė ir jos buvusios augimo vietos žaizda užtepama medžio anglimi arba tiesiog trintos aktyvuotos anglies tabletės milteliais. Viršūnėlė paliekama porai valandų padžiūti, paskui pasodinama į drėgną smėlį. Galima pamerkti į virinto vandens indą ir taip auginti šaknis. Bet į vandenį reikėtų įmesti medžio anglies gabaliuką, kad nesidaugintų bakterijos. Nieko baisaus, jei pamerkta viršūnėlė numeta apatinius lapus, tai normalu. Būtina keisti vandenį ir kaskart nuplauti daigo galiuką, kad jis nepūtų. Kai tik pasirodys šaknys, galima sodinti į gruntą.

Pasitaiko, kad žiemos metu per daug laistant juką arba kai ji pašąla, pradeda pūti šaknys. Ant stiebo atsiranda tamsios dėmės ir suminkštėjusios (pavandenijusios) vietos. Jei dar liko sveika kamieno dalis ir lapai, juką galima iš naujo užsiauginti keliai būdais:

1. Sveikoje kamieno dalyje 10-15 cm virš pūvančios vietos ir ne žemiau kaip 60 cm nuo viršūnės aštriu peiliu išpjaunamas apie 0,5 cm pločio žievės žiedas. Nužievintą vietą ir šiek tiek virš jos esantį kamieną apsukti drėgnais kiminais ir apvynioti polietileno plėvele. Kiminus būtina drėkinti. Po 2-3 savaičių virš nuimtos žievės žiedo pasirodys šaknelės. Jas reikia dar porą savaičių paauginti nenuimant kiminų. Tik kai šaknys ims šakotis, viršutinė augalo dalis su naujomis šaknimis nupjaunama, pjūvio vieta užtepama medžio anglimi, kelias valandas padžiovinama ir sodinama į naują gruntą.
2. Galima sveikąją jukos kamieno dalį įšaknyti mini šiltnamyje. Nupjautoji dalis turėtų būti ne trumpesnė nei 30 cm, abu jos galai užtepami medžio anglimi ir sodinami į drėgną rupų smėlį. Uždengiama dideliu stiklainiu ar polietileno maišeliu.

Ligos ir kenkėjai

Apie tai, kad juka jaučiasi blogai, galima spręsti iš kai kurių požymių. Jei gelsta apatiniai lapai, ne visada tai reiškia, kad augalui kažkas yra. Seni medeliai natūraliai numeta apatinius lapus (po 2-3 metų).

Jukos ligas gali išprovokuoti įvairūs faktoriai, dažniausiai jie susiję su neteisinga priežiūra. Labiausiai augalui kenkia per gausus laistymas, taip pat maistinių medžiagų trūkumas. Nusilpęs augalas tampa neatsparus ligoms ir kenkėjams.

Apatiniai lapai gali nukristi po persodinimo ir staiga pakeitus augimo vietą. Tai natūrali reakcija į pasikeitimus. Bet jei lapai krenta gausiai, greičiausiai augalas pašalo arba jam pakenkė skersvėjis.

Jei parudavę lapų galai, vadinasi, per sausas oras. Dauguma jukų mėgsta drėgną orą. Kitos priežastys gali būti skersvėjai ir nepakankamas laistymas.

Rudos dėmės ant lapų – nepakankamas laistymas. Jukos šaknis gaubianti žemė turi būti drėgna.

Minkšti, susisukę lapai rudais kraštais – jukai šalta. Kai kurios rūšys nelabai mėgsta, kai nuo lango dvelkia vėsa (žiemą, naktimis).

Šviesios ir sausos lapų dėmės atsiranda nuo tiesioginių saulės spindulių (nudegimai).

Cerkosporopzė – grybelinė augalų liga, atsirandanti dėl per šlapio grunto arba nesaikingo lapų purškimo. Ligos požymiai – lapai su šviesiai rudomis dėmėmis. Ilgainiui dėmių daugėja, jos tamsėja ir apima vis daugiau lapų. Cerkosporozės gydymas nesudėtingas. Pirmiausia reikia nukarpyti pažeistus lapus, pjūvius patepti kalio permanganato tirpalu, o visą augalą nupurkšti fungicidu. Procedūra kartoti 2-3 kartus kas 10 dienų.

Rudoji dėmėtligė – grybelinis susirgimas, kurį išprovokuoja per dažnas jukos laistymas. Liga plinta pamažu, pradžioje ant apatinių lapų atsiranda šviesios dėmės, paskui lapas pagelsta, vėliau ima ruduoti. Ant dėmių paviršiaus galima įžiūrėti grybų sporų kolonijas. Pažeistus lapus reikia nedelsiant nuskinti ir juką nupurkšti fungicidu.

Fuzariozinis puvinys – labai pavojingas grybelinis susirgimas. Pradžioje jis nepastebimas ir tik vėliau staiga ant lapų išryškėja puvimo požymiai. Pažeistų lapų išgelbėti nepavyks, nes infekcija plinta žaibiškai. Todėl būtina juką nupurkšti sisteminio poveikio fungicidu. Bet jei liga jau apėmė didesnę augalo dalį, jį teks sunaikinti kartu su žeme, kurioje augo. Jei vazonas molinis, geriau jo daugiau nebenaudoti.

Lapų nekrozė – grybelinis susirgimas, kuriam būdingos pilkos dėmės jukos lapų galuose. Nekrozė gali būti sausa ir šlapuojanti. Pažeistus lapus geriausia nuskinti ir juką nupurkšti fungicidu.

Kamieno puvinys – jukos kamieną pažeidžianti grybelinė infekcija, dėl kurios augalas dažniausiai žūsta. Požymiai – kamienas ima tamsėti, iš susidariusių žaizdų ima tekėti skystis, vėliau suminkštėja ir augalas susmenga. Norint juką išgelbėti, galima išpjauti sveikąją kamieno dalį, galus užtepti medžio anglimi ir pamėginti įšaknyti iš naujo. Pažeistą dalį sunaikinti su visa žeme.

Šaknų puvinys – dėl grunto drėgmės išsivystęs grybelinis pažeidimas. Jukos šaknys pasidaro tamsios ir minkštos, jos nebeperduoda augalui maistinių medžiagų, dėl to sulėtėja medelio augimas, vysta ir gelsta lapai. Jei puvinys pažeidė didžiąją dalį šaknų, augalo nebeapsimoka gelbėti, bet jei tai tik ligos pradžia, pažeistas šaknis galima nukarpyti, likusias nuskalauti silpname kalio permanganato tirpale, po to nukarpymo vietas užbarstyti medžio anglimi ir augalą pasodinti į naują substratą. Nereikėtų skubėti jukos laistyti – tegul prigyja po persodinimo.

Kai augalas stiprus, jį retai puola kenkėjai. Bet jei imunitetas nusilpo (dėl neteisingo laistymo, netinkamos priežiūros), kenkėjai bemat pasirodo.

Skydamaris. Lapų paviršiuje pastebimi nedideli sukietėję iškilimai. Kenkėjas maitinasi augalo sultimis, išleidžia ant lapų lipnų skystį, dėl kurio sutrinka fotosintezės procesas, išsivysto grybelinė infekcija.

Gydymas: surankioti skydamarius, augalą nuplauti muiluotu vandeniu, žemę nupurkšti insekticidiniu preparatu (3 kartus kas 10 dienų).

Voratinklinė erkutė. Augalo lapai  apipinti voratinkliais, jie pašviesėja ir pasidengia balkšvomis apnašomis. Erkutė maitinasi augalo sultimis, todėl ilgiau negydant juka gali žūti.

Gydymas: nupurkšti juką insekticidu; galima purkšti muiluotu vandeniu, česnako nuoviru.

Miltuotasis skydamaris. Ypatingai pavojingas kenkėjas, kuris matomas kaip minkštas baltas vatos kamuoliukas, veisiasi ant augalo lapų, kamieno, grunte. Labai greitai dauginasi, todėl kenkėją reikėtų naikinti kuo skubiau.

Gydymas: juką nuplauti muiluotu vandeniu; nupurkšti insekticidu (4 kartus kas 7 dienas).

Amaras. Kenkėjas – balti, skaidrūs, juodi, žali vabaliukai, matomi ant kamieno ir lapų „kišenėlėse“. Kenkėjas nepaprastai ėdrus, išskiria lipnų skystį, kuris gali sukelti ir grybelinę infekciją. Juka gali žūti per labai trumpą laiką.

Gydymas: purkšti muiluotu vandeniu arba česnako nuoviru, insekticidu (karbofosu).