Odos grybelis

Odos grybelis – nepaprastai gyvybingas organizmas, galintis ištverti pačias nepalankiausias sąlygas: išgyvena net 30 tūkst. metrų aukštyje virš žemės, ištveria virinimą ir speigą, gali egzistuoti kosmose, radioaktyvioje zonoje ir veikiamas sieros rūgštimi. Grybelis gali regeneruotis iš mažiausių fragmentų, o kai kurias rūšis palankiai veikia antibiotikai.

Odos grybelis arba mikozė – tai lėtai progresuojanti ir gana paplitusi liga. Nuo jos neapsaugota jokia kūno vieta, bet dažniausiai nukenčia pėdų oda ir nagai. Avint uždarą sintetinę avalynę kojos nuolat drėksta ir šyla, o tai idealios sąlygos daugintis grybeliams ir vystytis mikozei. Jei žmogaus imunitetas nusilpęs, grybeliu labai lengva užsikrėsti viešose pirtyse, saunoje, baseine, apsiavus svetimą avalynę, susišukavus svetimomis šukomis, net patyrus pėdos mikrotraumas.

Mikozę sukelia patogeniniai grybeliai, pažeidžiantys pėdų odą (dermatomikozė) ir nagus (onichomikozė). Grybelinės ligos – susirgimai, kuriuos sukelia patogeniniai grybeliai dermatofitai, galintys parazituoti ne tik žmogaus, bet ir gyvūnų ar paukščių organizme. Ligos inkubacinis periodas trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių.  Dermatofitai gali metų metus gyventi ir šaltyje, ir sausroje laukdami palankių sąlygų dauginimuisi. Jie veisiasi vonių, kriauklių, dušo kabinų vandens nutekėjimo vietų įgilinimuose, guminiuose kilimėliuose, saunų gultuose, šlepetėse, rankšluosčiuose, paklodėse, soliariumuose. Kaip ir visi grybai, dauginasi sporomis. Odos grybeliai gali pažeisti gleivines, odą, plaukus, nagus, net vidaus organus. Jei jie įsiskverbia  į odą ir gleivines, infekcija gali plisti per limfą ir kraujo kūnelius.

Beveik visiems grybeliniams susirgimams būdinga tokia pat eiga. Kai tik infekuota spora patenka ant sveikos dermos, ji iškart pasisėja. Liga vystosi laipsniškai: pradžioje būna inkubacinis periodas, po to grybelis vystosi, dauginasi ir plinta. Jei yra gydoma, infekcija išnyksta. Tačiau visada yra atsinaujinimo tikimybė.

Grybelis yra labai užkrečiamas, jis nesunkiai patenka ant sveikų žmonių odos ir laukia palankaus momento. Infekcija atsiranda ne staiga, ji gali tūnoti kelias dienas, mėnesius ar net metus ir, kol organizmo imuninė sistema pakankamai stipri, nepasireikšti. Tačiau tereikia jai šiek tiek nusilpti ir grybelis ima plisti.

Tiek suaugusiems, tiek vaikams odos grybelis pasireiškia vienodai. Jei parazituojantis grybelis atsiranda galvos odoje, tai pagrindinis požymis – per didelis plaukų sausumas arba riebumas, pleiskanų atsiradimas arba odos perštėjimas. Jei infekcija pažeidė nagų plokšteles, jos pasidaro rievėtos, dėmėtos, pagelsta, o negydant nagai gali atkristi. Jei grybelis įsimetė į kojų padus, prasideda odos uždegimas, ji pleiskanoja ir peršti. Be to, kojos pradeda skleisti nemalonų kvapą, kuris atsiranda dėl odos audinių irimo

Priežastys

Priežastys

Mikozė – grybelinis susirgimas, kurį sukelia mikroskopiniai grybeliai. Mokslui žinoma apie 400 mikozės sukėlėjų. Dalis jų yra sąlyginai patogeniniai, t .y. tiesiog laikomi normalia odos ir gleivinių floros sudėtimi. Susirgimus jie sukelia tik susidarius tam tikroms sąlygoms, kai nusilpsta bendras arba vietinis imunitetas. Taigi mikozę sukelia žmogaus organizme natūraliai gyvenantis arba po išorinio kontakto atsiradęs grybelis. Grybelinė infekcija plinta tiesioginiu ir netiesioginiu keliu. Tiesioginis – kai žmogus kontaktuoja su infekcijos šaltiniu (sergančiu žmogumi, gyvūnu, augalu ar dirvožemiu). Netiesioginis – kai grybelio užkratas perduodamas per daiktus,  kuriais naudojosi sergantis žmogus ar gyvūnas.

Užsikrėsti odos grybeliu gali kiekvienas žmogus. Infekcija sveiko žmogaus audinius paliečia iškart po to, kai jis turėjo sąlytį su infekuoto asmens higienos priemonėmis, avalyne, patalyne, rūbais, rankšluosčiu, manikiūro priemonėmis ar šukomis.

Grybelis puikiai jaučiasi buitinėse sąlygose, ypač ten, kur drėgnas oras. Taigi mikoze galima užsikrėsti bendro naudojimosi tualetuose, baseinuose, sporto salės persirengimo kambariuose, viešbutyje, pliaže ir grožio salonuose. Žmogaus gyvenamas būstas, jei jame nepalaikoma higiena ir tvarka, taip pat gali tapti ta aplinka, kur vystysis grybelio sukėlėjas.

Žmogus odos grybeliu gali susirgti nebūtinai po tiesioginio kontakto su infekcija, ligai vystytis įtakos turi ir kitos priežastys:

  • alergija,
  • ŽIV,
  • imuninės sistemos sutrikimai,
  • sutrikusi medžiagų apykaita,
  • ilgas badavimas,
  • hipovitaminozė ir avitaminozė,
  • įvairūs nervų sistemos susirgimai,
  • psichinis persitempimas,
  • paveldimumas,
  • kirmėliniai susirgimai,
  • chemoterapija ir gydymas antibiotikais,
  • per didelis prakaitavimas,
  • gyvenimas ekologiškai nešvariame rajone,
  • nagų ir odos traumos.
Klasifikavimas

Klasifikavimas

Grybelines ligas sukelia dermatofitai. Jie gali pažeisti odą, nagus, plaukus. Dėl klinikinių, diagnostinių ir gydymo ypatumų pagal pažeidimo lokalizaciją skiriamos keturios klinikinės grybelio grupės:

Pėdų grybelis

Tai yra dažniausia klinikinė forma. Užsikrečiama netiesiogiai nuo infekuotų asmenų per batus, kojines, basomis vaikštant ant grindų su užkratu, lankantis viešuosiuose dušuose ar pirtyse. Ant sausos pėdų odos sukėlėjai gali išgyventi keletą mėnesių. Iš pėdų grybelis gali išplisti į kojų ir rankų nagus, kirkšnis ir kitas odos sritis. Išskiriamos trys pėdų grybelio klinikinės formos:

Interdigitalinė forma paprastai prasideda kojų tarpupirštyje tarp 4 ir 5 pirštų. Gali pasireikšti kaip paraudimas, pleiskanojimas, epidermio sustorėjimas, maceracija (audinių suminkštėjimas ir suirimas), atsirasti gilūs įtrūkimai. Negydant per keletą metų gali išplisti į visą pėdą. Atsiradusi antrinė bakterinė infekcija sukelia nemalonų kvapą. O dėl įtrūkimų tarpupirščiuose gali išsivystyti rožė.

Pleiskanojanti-hiperkeratozinė forma prasideda lengvu odos uždegimu su pleiskanojimu, vėliau formuojasi hiperkeratozės, ypač kulno srityje, susidaro skausmingi įtrūkimai. Bėrimas pažeidžia ne tik padus, bet ir suformuoja taip vadinamą „mokasino tipo mikozę“, kuri labai būdinga sergantiesiems cukriniu diabetu ir yra klaidingai vertinama kaip odos sausumas.

Vezikulinė-dishidrozinė forma prasideda pūslelėmis ant pirštų dorsalinių (viršutinės dalies) paviršių. Dėl storo epidermio pūslelės spontaniškai neišnyksta, susidaro iškilimai, kurie labai niežti. Pėdų grybelis savaime nepraeina. Beje, jo nereikėtų painioti su žvyneline, iritaciniu ir kontaktiniu dermatitu, įgytomis ir paveldėtomis delnų ir pėdų keratozėmis.

Plaštakų grybelis

Dermatofitai gali sukelti paviršinį ūmų arba dažniausiai lėtinį vienos ar abiejų plaštakų odos uždegimą. Panašiai, kaip pėdų grybelio atvejais, išskiriamos dvi klinikinės formos. Pleiskanojančiai-hiperkeratozinei formai būdinga pleiskanomis padengtos delnų raukšlės. Ant plaštakų dorsalinių paviršių gali susidaryti uždegiminės plokštelės iškiliais kraštais, pažeidžiančios plaukų folikulus.

Vezikulinė-dishidrozinė forma, kuriai būdingas niežėjimas, išsivysto rečiau, pūslelės būna ant delnų, plaštakų ar pirštų šoninių paviršių. Kliniškai šią formą sunku atskirti nuo kontaktinių dermatitų, delnų žvynelinės, įgytų ir paveldėtų delnų ir pėdų keratozių.

Kirkšnių grybelis

Šiai formai būdinga tai, kad grybelis pažeidžia kirkšnis, kartais ir sėdmenis. Susirgimas dažniau ištinka vyrus, o pirminis ligos židinys gali būti pėdose. Pradžioje atsiranda raudonos dėmės ant šlaunų vidinių paviršių, kirkšnių ar kapšelio. Pažeidimas gali būti vienpusis ar abipusis. Paskui dėmės plečiasi, jų kraštai būna iškilę, padengti stambiomis pleiskanomis, o centras rusvos spalvos. Uždegimas gali pažeisti kapšelį, varpą, moterims – vulvos sritis. Sėdmenys dažnai yra pažeidžiami tiems, kurie dirba sėdimą darbą ir būna drėgnoje aplinkoje.

Kūno ir veido grybelis

Tai yra uždegimu pasireiškianti mikozė, apimanti plaukuotas odos dalis, įskaitant ir veidą. Sukėlėjai gali būti beveik visi dermatofitai, tarp jų ir zoofiliniai. Zoofiliniais grybeliais dažniausiai užsikrečia vaikai nuo kačių, šunų, jūros kiaulyčių, raguočių ir kt. Dažnai pažeidžiama lygi oda bei plaukuotoji galvos dalis kartu. Susidaro rausvos apvalios formos dėmės, kurios nežymiai pleiskanoja ir išcentriškai plečiasi. Vėliau plintantys bėrimai susilieja ir sudaro pleiskanojančias eritemas iškiliais kraštais. Jei žmogaus imuninė sistema nusilpusi, bėrimai išplinta po visą kūną.

Zoofiliniai grybeliai dažniau infekuoja plaukų šaknis ir folikulus. Vėliau susidaro skausmingos infiltruotos plokštelės, gali padidėti sritiniai limfmazgiai, pasireikšti karščiavimas. Zoofiliniai grybeliai dažnai vyrams pažeidžia barzdos, pažastų sritis, vaikams – galvos plaukuotąją dalį.

Simptomai

Simptomai

Grybelio prasiskverbimas į odą pasireiškia įvairiais simptomai. Dažniausiai jie priklauso nuo grybelio rūšies.

Kūno (liemens) mikozė

Tikrasis ligos pavadinimas – įvairiaspalvė seleninė dedervinė. Ją sukelia grybelis, kuris dauginasi paviršiniame odos sluoksnyje. Dėl to atsiranda apvalios, 1-2 cm dydžio baltos arba rusvos pleiskanojančios dėmelės. Paprastai išberia krūtinę, kaklą, liemenį, pažastų sritį. Šiuo atveju nepasireiškia nei niežulys, nei uždegimas.

Dar šį grybelį vadina paplūdimių grybeliu, nes juo lengva užsikrėsti nuo smėlio, bendrų gultų.

Plaukų ir nagų grybelis

Pastebėta, kad galvos odos grybelinių ligų simptomai priklauso nuo mikroorganizmų rūšies. Tačiau yra keletas bendrų būdingų simptomų:

  • Odos paraudimai, oda lupasi, pleiskanoja;
  • Pablogėja plaukų būklė, jie tampa trapūs, praranda blizgesį, slenka;
  • Pažeistos odos dalis plečiasi ir didėja, atsiranda mikroįtrūkimai;
  • Kamuoja niežėjimas;
  • Nuplikusi oda pasidengia rausvomis plokštelėmis, kartais pūslelėmis.

Sunkesniais atvejais pažeista oda pradeda pūliuoti, atsiranda skausmingi pojūčiai. Šioje stadijoje liga gydoma sunkiai ir lėtai.

Nagų grybelio pradžią gali reikšti tai, kad ima niežėti kojų tarpupirščius, o pėdose atsirasti smulkių pleiskanų. Vėliau nagai praranda blizgesį, trupa jų galai, gali būti atšokę nuo plokštelės. Jei nebus laiku pradėtas gydymas, vėliau nagas pagelsta, tampa nelygus, sustorėjęs, gruoblėtas. Iš pradžių gali būti pažeidžiamas tik vieno piršto nagas, vėliau grybelis persimeta ir į kitus nagus. Jei infekcija patenka giliai po nagu, ten esanti oda praranda jai įprastą spalvą, nagas ima deformuotis.

Pėdų grybelis

Tai bene dažniausiai paplitusi odos grybelinė liga. Ji pirmiausia pažeidžia ketvirto ir penkto pirštų tarpupirščius. Ten oda tampa drėgna, joje gali atsirasti pūslelių, žaizdų, įtrūkimų, ima niežėti. Pado oda tampa sausa, pleiskanoja, ypač raukšlės. Grybelis pamažu apima visą pėdą ir jos kraštus, formuojasi suragėjimai, atsiranda įtrūkimų, pro kuriuos plintanti infekcija išprovokuoja odos uždegimą.

Diagnozavimas

Diagnozavimas

Dėl visų odos susirgimų, tarp jų ir dėl grybelio, būtina kreiptis į gydytoją dermatologą. Tik jis nustatys diagnozę ir paskirs gydymą. Teisingą diagnozę nustatys tik tas dermatologas, kuris apie ligas žino ne tik iš vadovėlių, bet yra susidūręs praktikoje. Patyręs gydytojas grybelį atpažįsta vizualiai, tačiau visada tikslesnei diagnozei patvirtinti bus atlikti laboratoriniai tyrimai: paimtas pažeistos odos, plauko ar nago mėginys.

Paprasčiausias ir greičiausias yra mikroskopinis tyrimas. Ant paimtos iš bėrimo elemento medžiagos lašinama kalio šarmo ir stebima per mikroskopą.  Taip nustatomos grybelių ląstelės, sporos, micelis (grybelio vegetatyvinė dalis). Mikologiniu metodu identifikuojamas sukėlėjas ir nustatomas jo jautrumas antibiotikams. Serologinis tyrimas leidžia nustatyti sukėlėją antikūnių pagalba. Gali būti atliekama alergodiagnostika (organizmo jautrumas tam tikram grybeliui), histologinė, genetinė diagnostika ir pan.

Odos grybelio tyrimams naudojamas ir fluorescencinis mikroskopas, leidžiantis tiksliai nustatyti sukėlėjo rūšį. Tai yra svarbu skiriant sisteminius vaistus nuo grybelio. Tačiau tyrimas šiuo metodu trunka ilgai – 3-4 savaites.

Esant pėdų ir delnų hiperkeratozėms dažniausiai atliekamas odos biopsijos histologinis tyrimas.

Greita ir tiksli laboratorinė diagnozė yra labai svarbi sėkmingam ir greitam gydymui. Nes nustatinėjant grybelio rūšį „iš akies“ net pusė atvejų būna klaidingi.

Gydymas

Gydymas

Grybelis dažniausiai pažeidžia paviršinius epidermio sluoksnius, todėl neišplitusias mikozes galima veiksmingai gydyti vietinio poveikio preparatais. Vietiškai gydomos pėdų, delnų, kirkšnių, kūno ir veido grybelių infekcijos. Jei infekcija pažeidė gilesnius audinius (pėdų/delnų hiperkeratozinė ar išplitusi grybelinė infekcija) ir vietinis gydymas neveiksmingas, rekomenduojamas sisteminis gydymas. Odos dermatofitijos gydymas visada priklauso nuo pažeidimo vietos, grybelio rūšies ir kiek jis išplito, ligos sunkumo, pažeidimo trukmės, gretutinės patologijos ir kt.

Visi grybeliniai susirgimai labai sunkiai pagydomi. Gydymas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Nors kliniškai bėrimas išnyksta, oda atrodo sveika, vietinį gydymą reikėtų tęsti dar kelias savaites, nes tiek laiko grybelių sporos išlieka gyvybingos.

Išgydžius grybelinę infekciją imunitetas nesusidaro, todėl visada išlieka tikimybė vėl užsikrėsti ar susirgti pakartotinai. Norint išvengti infekcijos ir ilgai trunkančio gydymo, svarbu iš savo aplinkos pašalinti ar bent sumažinti rizikos veiksnius, laikytis higienos ir ligos profilaktikos taisyklių.

Sėkmingas grybelio gydymas priklauso nuo to, kiek stiprus žmogaus organizmo imunitetas. Gydymui naudojami tiek jau laiko išmėginti metodai, tiek ir nauji antimikrobiniai preparatai. Šiuolaikinės gydymo priemonės skirstomos į tas, kurios tiesiog užkardo grybelio plitimą ir į tas, kurios apskritai jį naikina.

Kompleksinis grybelio gydymas – tai:

  • Vietinio ir sisteminio veikimo antimikotinės priemonės;
  • Terapiniai veiksmai somatinei patologija gydyti;
  • Visų sergančiojo daiktų dezinfekavimas priešgrybelinėmis priemonėmis siekiant užkardyti pakartotinę infekciją;
  • Asmens higienos laikymasis.

Vietiniam odos grybelio gydymui šiuolaikinė medicina siūlo daugybę gydymo priemonių, kurios gana greitai panaikina simptomus. Tai tepalai, losjonai, pudros, purškalai, lašeliai. Šias priemones pacientas gali pats lengvai naudoti. Priklausomai nuo klinikinių susirgimo požymių, odos grybelio gydymas vyksta taip:

  • esant odos pažeidimams, kraujosruvoms ir antrinei infekcijai būtina panaudoti antimikotines gydymo priemones, kurių sudėtyje yra antibiotikų ir kortikosteroidų,
  • uždegiminiam procesui aprimus naudojami preparatai, kurie tiesiogiai naikina grybelį ir neleidžia vėliau infekcijai plisti.

Grybelio gydymas sisteminio veikimo preparatais taikomas, kai jau vietinio veikimo priemonės nebepadeda. Tai injekcijos ir tabletės. Jie skiriami esant vidutinei ir sunkiai grybelio stadijai. Čia svarbiausia, kad pacientas nuolat būtų stebimas gydytojo.

Grybeliniai susirgimai yra labai pavojingi, todėl gydytis pačiam nederėtų. Tik gydytojas gali  paskirti tinkančius vaistus ir jų dozavimą.

Patogeninė terapija – tai vaistai, kurie skiriami esant patologiniams sutrikimams, siekiant užkirsti kelią šalutiniam poveikiui.

Kartais odos grybelio gydymas gali būti neefektyvus. Pagrindinė to priežastis – kai ligonis nesilaiko gydytojo nurodymų. Pasitaiko žmonių, kurie nesureikšmina odos susirgimų, kartais labiau pasikliauna liaudies medicina, vadovaujasi įvairiais gandais ir pažįstamų „patirtimi“. Rezultatas dažniausiai būna toks, kad susirgimas paūmėja.

Tenka pažymėti, kad net gydantis terapinėmis priemonėmis bei gydytojui stebint taip pat būna nesėkmingų atvejų, jei pacientas ne iki galo praeina nustatytą gydymo kursą: bebaigiantis išnykti grybelis vėl „atsigauna“.

Profilaktika

Profilaktika

Siekiant sumažinti susirgimo odos grybeliu riziką būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Po visų higieninių procedūrų būtina švariai iššluostyti visas susiliečiančias kūno vietas ir odos klostes. Lankantis viešose vietose, kur padidintas drėgnumas (pirtis, baseinas), būtina turėti asmenines gumines šlepetes. Ir savo daiktų niekam neskolinti.

Namuose būtina dažnai keisti ir skalbti patalynę, kojines, kruopščiai valyti vonios kambarį ir kitas patalpas. Jei namuose yra odos grybeliu sergantis asmuo, būtina pasirūpinti visų šeimos narių galvos apdangalų dezinfekcija, nepamiršti ir kitų priemonių, kurias lietė sergantis žmogus.

Sergant odos grybeliu svarbus veiksnys – pilnavertė mityba. Racione turėtų būti pakankamai augalinės ląstelienos, neriebios mėsos. Reikėtų apriboti keptus patiekalus, saldumynus, raugintus, aštrius ir rūkytus, rūgštaus pieno produktus.

Imuniteto stiprinimui svarbus poilsio ir miego rėžimas, pakankamai aktyvus gyvenimo būdas.

Svarbiausia – asmeninė higiena: rankų plovimas, prausimasis, maudymasis, ypač jei prakaituojama. Po vandens procedūrų svarbu gerai nusausinti kūną. Reguliariai karpytis nagus.

Būtina dažnai skalbti rūbus, ypač apatinį trikotažą, tinkamai prižiūrėti avalynę.

Švara namuose užtikrina sveikatą. Ypač reikėtų pasirūpinti miegamuoju ir vonios kambariu. Kriaukles, dušo kabinas, vonią būtina plauti su dezinfekcinėmis priemonėmis. Patalpos turi būti gerai vėdinamos.

Dažnai užduodami klausimai

Dažnai užduodami klausimai

Ar dažnai žmogus gali sirgti odos grybeliu?

Grybelio pasireiškimo dažnumas priklauso nuo žmogaus imuniteto. Labiausiai ligai neatsparūs pagyvenę žmonės ir vaikai. Jei jau pasirodė kažkokie odos grybelio požymiai, vadinasi, kažkas negerai su mūsų imunitetu: gal pervargom, gal trūksta vitaminų, gal jaučiame didelę psichologinę įtampą. Būtina pasikonsultuoti su dermatologu.

Ar labai pavojingi odos grybeliai, parazituojantys žmogaus organizme?

Ant žmogaus odos gyvena daugybė įvairių grybelių rūšių. Kol mūsų imuninė sistema stipri, kol laikomės asmens higienos, grybeliai jokios žalos nedaro. Bet jei tik žmogaus bendra sveikata sutrinka, kažkuri dominuojanti grybelių rūšis ima vystytis, žmogaus imuninė sistema būna nebepajėgi kovoti su infekcija. Negydant sunkesnių atvejų galimas kraujo užkrėtimas, kuris gali baigtis mirtimi.

Kas bus, jei odos grybelis nebus gydomas?

Labai retais atvejais negydomas lengvos formos grybelinis susirgimas praeina savaime. Tačiau tam galbūt turėjo įtakos pagerėjusi asmens higiena, sustiprėjęs imunitetas. Gydymasis liaudiškomis priemonėmis ne visada būna veiksmingas. Todėl dažniausiai be medikamentinio gydymo neapsieinama.

Nesigydant ir užleidus grybelį ant odos ima kauptis toksinės grybelinių mikroorganizmų veiklos medžiagos. Patekę į kraujotaką toksinai išplinta po visą organizmą, gali pažeisti vidaus organus.  Intoksikacija gali išprovokuoti toksidermiją, Lajelio sindromą (toksinę epidermio nekrozę), toksinę hepatopatiją. Negydoma onichomikozė gali baigtis toksiniu-alerginiu širdies, inkstų, pilvo srities organų pažeidimu.

Ar saulės spinduliai sunaikina grybelį?

Grybelis saulės nebijo. Priešingai, grybelio pažeistas vietas reikėtų apsaugoti nuo saules spindulių. Rūbai turėtų būti iš natūralaus pluošto, kad oda „kvėpuotų“. Taip pat negalima grybelio pažeistų vietų užklijuoti pleistru.

Jei išsivystė kojų grybelis, vadinasi, reikia išmesti visus senus batus?

Nereikia. Užtenka juos gerai išdezinfekuoti. Galima įsigyti specialius elektrinius ultravioletinio spinduliavimo įdėklus ir periodiškai 10-15 min. pašvitinti dėvimų batų vidų.


Pasidalink su draugais!